2008 m. lapkričio 18 d., antradienis

Vulkanas Totumo

čia jau dviejų savaičių senumo istorija, nes paskutiniu metu kažkaip neprisėdu parašyti, o aprašomų dalykų sąrašas tik ilgėja. Taigi vieną iš tų neaprašytųjų savaitgalių išsiruošiau su keliais bičiuliais maudytis į vulkaną. Tas vulkanas yra visai netoli nuo Kartagenos ir vadinasi jis Totumo. Vėl eilinį karta sėdom į dardanti autobusą, pasiderėjom su vairuotoju, pasiekėm kaimioką ir nuo jo topinom pėsčiom iki vulkano. Jau artėjant prie jo aplinkui atsivėrė pelkingi-geizeringi laukai su kalnais aplinkui. Pagaliau pasiekėm pati Totumą, kuris šiaip jau nėra labai didelis, tiesiog toks kalnelis vidury miško su laiptais į jo viršūnę ir visokiais kioskeliais aplink. Bet esmė šito vulkano yra ne į jį pasižiurėti, o į jį įlįsti. Taigi pakilom tais laiptais ir pasiekėm viršūnę, kurioje yra vulkano krateris pilnas tokio pilko purvo, bet apkaltas lentom ir aptvertas turėklais taip, kad atrodo kaip koks purvo jacuzzi. Sakoma, kad tas purvas yra gydomasis, padeda nuo reumato ir visokių ligų, turi daugybe mineralų ir šiaip yra labai sveikas plaukam, nagam ir ragam. Totumas yra neveikiantis vulkanas, todel nėra pavojaus, kad jacuzzis prades burbuliuoti. O idomiausia tai, kad kraterio gylis yra virs 20 m, bet tikimybė priburbuliuoti purve lygi nuliui, net jeigu visiškai nemoki plaukti. Del purvo tankio žmogus jame neskęsta, tiesiog nugrimzta mazdaug iki pusės ir taip lieka kaboti. Jausmelis tai gana keistas, plaukti ten nelabai išeina, dugno po kojom irgi nėra, taigi judėti galima tik vos vos, ir tai jei iš visų jėgų iriesi. Iš tikro ten sunkiai kontroliuoji savo kūną ir jei apvirsti ant nugaros tai ir mataruoji kojom kaip koks vabalas, kol užsigriebi kokio turėklo. Man atrodo netgi galima butu pasakyti, kad šitam vulkane aš išgyvenau kažką panašaus į nesvarumo būklę, taigi pabuvau kosmose. O iš kosmoso laiptais nusileidi žemyn ir lendi tiesiai į ežeriuką, kur gali nusiplauti visus mineralus ir išsikrapstyti moli is ausų. O tada dar gali ilgai turkštis ežeriuke, kol praleidi paskutini autobusą, keliauti pėsčiomis iki kaimioko ir klausti dėdės policininko, kaip tau grįžti namo, sulaukti tamsos ir sėsti į autobusą, vežantį kažkur panašia kryptimi, autobuse susipažinti su keliaujančia ir dainuojančia bažnyčios bendruomenės grupe paauglių, gyvenime nemačiusių blondinės, išlipti ”vidury niekur” ir paprašyti dėdžių kareivių su automatais rankose, kad jie mosuodami šviečianciom lazdom sutabdytų tau autobusą, dar nusifotkinti su kareivukais, o tada jau sėsti į modernų autobusą ir užmigti pakeliui namo, o pasiekus Kartageną eiti tiesiai į aikštę prie namų kur savaitgaliais pardavinėjama superinė pica. Bent jau mes tai taip pabarėm. Buvo labai smagi diena!








Pakeliui i vulkana


Vulkanas Totumas

Komentarų nėra: