2008 m. lapkričio 18 d., antradienis

Vulkanas Totumo

čia jau dviejų savaičių senumo istorija, nes paskutiniu metu kažkaip neprisėdu parašyti, o aprašomų dalykų sąrašas tik ilgėja. Taigi vieną iš tų neaprašytųjų savaitgalių išsiruošiau su keliais bičiuliais maudytis į vulkaną. Tas vulkanas yra visai netoli nuo Kartagenos ir vadinasi jis Totumo. Vėl eilinį karta sėdom į dardanti autobusą, pasiderėjom su vairuotoju, pasiekėm kaimioką ir nuo jo topinom pėsčiom iki vulkano. Jau artėjant prie jo aplinkui atsivėrė pelkingi-geizeringi laukai su kalnais aplinkui. Pagaliau pasiekėm pati Totumą, kuris šiaip jau nėra labai didelis, tiesiog toks kalnelis vidury miško su laiptais į jo viršūnę ir visokiais kioskeliais aplink. Bet esmė šito vulkano yra ne į jį pasižiurėti, o į jį įlįsti. Taigi pakilom tais laiptais ir pasiekėm viršūnę, kurioje yra vulkano krateris pilnas tokio pilko purvo, bet apkaltas lentom ir aptvertas turėklais taip, kad atrodo kaip koks purvo jacuzzi. Sakoma, kad tas purvas yra gydomasis, padeda nuo reumato ir visokių ligų, turi daugybe mineralų ir šiaip yra labai sveikas plaukam, nagam ir ragam. Totumas yra neveikiantis vulkanas, todel nėra pavojaus, kad jacuzzis prades burbuliuoti. O idomiausia tai, kad kraterio gylis yra virs 20 m, bet tikimybė priburbuliuoti purve lygi nuliui, net jeigu visiškai nemoki plaukti. Del purvo tankio žmogus jame neskęsta, tiesiog nugrimzta mazdaug iki pusės ir taip lieka kaboti. Jausmelis tai gana keistas, plaukti ten nelabai išeina, dugno po kojom irgi nėra, taigi judėti galima tik vos vos, ir tai jei iš visų jėgų iriesi. Iš tikro ten sunkiai kontroliuoji savo kūną ir jei apvirsti ant nugaros tai ir mataruoji kojom kaip koks vabalas, kol užsigriebi kokio turėklo. Man atrodo netgi galima butu pasakyti, kad šitam vulkane aš išgyvenau kažką panašaus į nesvarumo būklę, taigi pabuvau kosmose. O iš kosmoso laiptais nusileidi žemyn ir lendi tiesiai į ežeriuką, kur gali nusiplauti visus mineralus ir išsikrapstyti moli is ausų. O tada dar gali ilgai turkštis ežeriuke, kol praleidi paskutini autobusą, keliauti pėsčiomis iki kaimioko ir klausti dėdės policininko, kaip tau grįžti namo, sulaukti tamsos ir sėsti į autobusą, vežantį kažkur panašia kryptimi, autobuse susipažinti su keliaujančia ir dainuojančia bažnyčios bendruomenės grupe paauglių, gyvenime nemačiusių blondinės, išlipti ”vidury niekur” ir paprašyti dėdžių kareivių su automatais rankose, kad jie mosuodami šviečianciom lazdom sutabdytų tau autobusą, dar nusifotkinti su kareivukais, o tada jau sėsti į modernų autobusą ir užmigti pakeliui namo, o pasiekus Kartageną eiti tiesiai į aikštę prie namų kur savaitgaliais pardavinėjama superinė pica. Bent jau mes tai taip pabarėm. Buvo labai smagi diena!








Pakeliui i vulkana


Vulkanas Totumas

Dingęs Miestas (Ciudad Perdida)

Gavom laisvą savaitę ir su bičiule Edyta iš Lenkijos išsiruošėm į džiungles ieškoti dingusio miesto (Ciudad Perdida).

Turas į Ciudad Perdida prasideda Santa Marta mieste, dvi valandos kelio autobusu iš Kartagenos. Santa Martoje bet kuris hostelis organizuoja žygius į šią buvusią indėnų gyvenvietę paslėptą Siera Nevados kalnų gilumoje. Taigi ir mes ketvirtadienio vakare susiradom vieną iš tokių hostelių ir penktadienio rytą jau leidomės į žygį. Žygis trunka 5 dienas (arba 6, bet mes nusprendėm įveikt per 5, taip ir padarėm), į kainą įeina maistas, nakvynė hamakuose, mulas, gabenantis maistą ir, kaip vėliau paaiškėjo, kartais ir pavargusias paneles, ir gidas, pasakojantis istorijas, padedantis bristi per upes ir kartais netgi panešantis pavargusių panelių daiktus. Taigi organizatoriai pasirūpino daugmaž viskuo, mums tereikėjo susikrauti savo kuprines, nepamiršti purškiklio nuo uodų, batų, kurių negaila, prožektoriaus, kepurės ir aišku daug ryžto. Dar prieš išeinant hostely pavarčiau svečių knygą, kurioje keliautojai rašo savo įspūdžius iš šito žygio – visi labai patenkinti maistu ir gidais ir visi apibūdina maršrutą kaip „iššūkis“, „sunkus“, „varginantis“, bet „buvo verta“. Kadangi aš niekada nebuvau pėsčiųjų žygių gerbėja ar ekspertė, tai man buvo truputį neramu, ar neužsiversiu aš ten ir nedingsiu su visu dingusiu miestu. Bet pasirodo nėra ten jau taip baisu, patyrusiems keliautojams išvis neturėtų būti sunku, jei jau aš kažkaip ištvėriau ir netgi buvau viena iš nedaugelio pavargusių panelių, kurioms neprireikė nei gido nei mulo paslaugų nešant kuprinę ir save. O be to „topinti“ penkias dienas dar ir buvo visiškai nenuobodu!

Iš Santa Martos išvažiavom džipu, kuriame jau susipažinom su savo grupe: dviem bičais iš Anglijos (tyleniu Styvu ir mažesniu tyleniu Ričardu) ir pora iš Italijos Paula ir Maximilianu. Vėliau kalnuose mūsų grupė susijungė su kita grupele – dviem sesėm vakarėlių liūtėm iš Slovėnijos ir jau du metus aplink pasaulį keliaujančia devyniolikmete iš Australijos – kurios į dingusį miestą ėjo tikrai teisingu keliu vedamos gido vardu Jesus. Pasiekę miško keliuką atsisveikinom su džipu ir pradėjom žygiuoti. Tris dienas ėjome iki dingusio miesto ir dvi dienas atgal. Kelias ėjo visą laiką per kalnus, kartais kopėme aukštyn, kartais leidomės žemyn, dažnai buvo statu ir kopti reikėjo ilgai, kartais pradėdavo atrodyti, kad tas kalnas niekada nesibaigs ir nuo šiol visą likusį gyvenimą tik ir kopsiu aukštyn kaip koks Sizifas. Pirmą dieną teko bristi iki kelių per visišką pliurzę, kurios neįmanoma išvengti ir reikia tiesiog susitaikyti su šlapiom kojom ir purvinais batais. Keletą kartų gavom gero tropinio lietaus. Devynis kartus bridom iki juosmens per upę einami pirmyn ir devynis kartus grįždami. Trečią dieną ėjom palei didelę putojančią kalnų upę, taigi beveik visą laiką laipiojom per akmenis arba bridom, buvo labai smagu ir man šita diena labiausiai patiko. Pagaliau pasiekėm dingusį miestą, į kurį veda apie 2000 akmeninių laiptų, kuriais kopiant labai padeda galvojimas apie darbštuolius indėnus, pastačiusius šituos laiptus į dangų. Pakeliui mus visą laiką supo miškas ir retkarčiais kaimeliai ar laukai. Šioje kelionėje pamačiau kavos medį, kakavos medį, iš kurio gaminamas šokoladas, bananą, mandariną, guajavų medį, cukranendrę ir kokos krūmą, iš kurio lapų daromas kokainas. Taigi dabar žinau iš kur atsiranda visi mano kasdienio vartojimo produktai (juokauju, mama). Dar pakeliui baisiai puolė mašalai ir jokie purškikliai čia nepadėjo. Į kelionės galą paaiškėjo, kad mūsų italai turi stebuklingo aliejaus, atbaidančio visus uodus, kurį rekomenduoja visi vietiniai gyventojai ir gidai. Tikroji šio aliejaus paskirtis yra baldų blizgiklis, bet patikėkit, bjaurybės uodai puolė taip, kad galiausiai visi, netgi atsargusis britų džentelmenas Styvas, su malonumu išsiblizginom iki ausų. Vakarais kelionę baigdavome medinėse pastogėse, kuriose gaudavome pietus ir vakarienę (tikrai labai daug ir gan neblogo maisto), maudydavomės medinėse būdelėse su žarna, t.y. dušuose, sėdėdavom žvakių šviesoj ir iki išnaktų pliurpdavom apie keliones, Australijos premjerą, kuris moka kinų kalbą ir siunčia povandeninius laivus saugoti delfinų nuo japonų, savo blogiausias savybes, Dievą, ir apie tai ar sutiktumę valgyti šunį, banginį, delfiną ar arklį. Iki išnaktų tai reiškia iki kokių 8 val. vakaro, nes sutemdavo kokią 4 val. ir dėl to atrodydavo, kad jau vakaras. O miegodavom hamakuose sukabintuose vienas šalia kito taip, kad norint prieš miegą pasisupti tereikia atsispirti nuo kaimyno hamako. Taip žinoma įsupi ir kaimyną ir, jei esi šneki ir nepailstanti lenkaitė, gali užknisti kaimyniniame hamake besiilsintį britų džentelmeną taip, kad jis tave pasiųs po velnių, bet iš tikro žinok, kad, kai žygis baigsis, jis tavęs pasiilgs. Mūsų batai, kojinės, rūbai ir kuprinės buvo nuolat purvini ir beveik nuolat šlapi, bet smirdėti ne taip jau ir baisu, kai smirdi visi, o būti šlapiam taip pat nelabai baisu, nes tropikų džiunglėse peršalimu tikrai negresia. Mūsų gidai ir palydovai pasirodė tikrai faini, skirtingo šnekumo lygio, bet visi neblogi. O pakeliui sutikti vietiniai žmonės taip pat buvo itin draugiški, paslaugūs ir linksmi, išskyrus indėnus, kurie be reikalo šypsenom nesišvaisto.

Dingusį miestą (Ciudad Perdida – Lost City) pasiekėm trečią kelionės dieną, užkopę į kalno viršūnę milijonu akmeninių laiptų. Šis miestas kadaise buvo namai Tayrona genties indėnams, įsikūrusiems čia apie 800 m. Šiandien ten galima pamatyti tiesiog akmeninius takelius ir akmeninius pamatus namų, kurie buvo mediniai-moliniai-šiaudiniai ir kurių šiandien, aišku, nebėra. Ciudad Perdida buvo atrastas tik aštuntam dešimtmety, kai du bičai užklydo ten, ieškodami geros vietelės auginti marihuanai. Nuo tada ši vieta yra turistų taikinys ir grupės keliautojų mina 2000 laiptų kiekvieną mielą dieną. Tiesa, 2002 metais vieną tokią smalsuolių grupę politiniais tikslais pagrobė vietiniai partizanai (gerillos). Apskritai kažkur esu skaičiusi, kad šitie džiunglingi kalnai yra labai patogi vieta slėptis visokio plauko nelegalams, pilietinio karo abiems pusėms (gerilloms ir paramilitariams) ir kokos plantacijoms. Bet nuo to pagrobimo daugiau tokių atsitikimų nebuvo, ir apskritai vietiniai gyventojai man aiškino, kad paskutiniais metais viskas aprimę, guerillų ten nėra, o paramilitariai sudėjo ginklus, kokos plantacijų labai sumažėję ir jas keičia kavos laukai, nes valstybė viską labai kontroliuoja ir siunčia kareivius kokai rauti. Visokių nuomonių yra ir velnias ten žino, kaip yra iš tikrųjų. Bet nuo 2002 metų Ciudad Perdida saugo ne tik mirusių Tayrona šamanų dvasios, bet ir aštuoniolikmečiai kareivukai iš Kolumbijos armijos, kurie mus pasitiko su dideliais ginklais ir didelėm šypsenom, mielai pasiruošę pozuoti nuotraukoms su dviem rytų europietiškom blondinėm. Aišku, jokių partizanų aš ten nemačiau, o kokos plantacijos irgi palei kelią neplyti, tai nieko negaliu pasakyti. Vienintelė koka, kurią mačiau, buvo pora visiškai legalių krūmelių prie indėnų namų.

Tayrona genties indėnų jau seniai nebėra ir Ciudad Perdida yra negyvenamas. Tačiau aplinkui kalnuose gyvena Koghi gentis, laikoma Tayrona palikuonimis, kuriems dingęs miestas yra šventa vieta, kurioje jie rengia religinius ritualus. Kiek aš supratau iš gidų pasakojimų, jų religija yra gamtos garbinimas ir gyvenimas harmonijoje su ja. Genčiai vadovauja šamanas (ispaniškai vadinamas el mama), kuris yra tiek religinis vadovas, tiek šiaip sprendimų priėmėjas ir reikalų tvarkytojas. Šamanui mirus, nauju šamanu visada tampa senojo šamano sūnus, kuris pradedamas tam ruošti jau vaikystėje-paauglystėje, kai yra atskiriamas nuo genties ir išsiunčiamas į kalnus, kur vyrai jį visaip ruošia, deja, tiksliai nežinau kaip. Šamanas gali turėti daugiau žmonų nei kiti vyrai, bet šiaip jau visi gali vesti daugiau nei vieną. Vyrai miega atskirame name nuo moterų ir vaikų, taigi kiekviena šeima turi du namukus. Jei jums kaip ir mums kilo klausimas iš kur tada tie vaikai, tai, kaip paaiškino mūsų gidas, tam reikalui šamanas paskiria tam tikrą valandą ir viskas atliekama dieną ir laukuose tam, kad būti arčiau gamtos. Šeimos maitinasi iš to, ką užsiaugina laukuose ar randa miške, aplink jų namus matėm daug bananų ir cukranendrių. Be to vyrai eina žvejoti ir medžioti, daugiausiai bezdžionių. Moterys prižiūri namus ir vaikus, taip pat jos mezga labai fainas tašes, kurias nešioja patys ir parduoda turistams. Visi rengiasi baltais rūbais, kuriuos gamina vyrai. Vyrai nešioja batus, moterys dažniausiai vaikšto basos. Vyrai kramto kokos krūmo lapus, kurie veikia kaip dopingas. Tai yra sena tradicija ir jų kultūros dalis, todėl tam reikalui valstybė leidžia indėnams auginti tam tikrą ribotą kiekį kokos. Prireikus gydytojo gentyje yra toks kaip ir antras šamanas labai gerai išmanantis natūraliąją mediciną, t.y. gydantis žolelėmis ir šaknelėmis. Jei šaknelės visgi nepadeda, tenka važiuoti į kliniką Santa Martoje. Bet bendrai jų kultūros pagrindas yra harmonija su gamta ir pagarba jai. Pavyzdžiui, jie be reikalo nekerta medžio ir, jei atsiranda rimta priežastis kirsti, tai atliekama su religiniais ritualais. Žinoma, toks gyvenimo būdas gali atrodyti tyras, natūralus ir teisingas ir atsirado keletas hipių, kurie buvo apsigyvenę su Koghi indėnais ir įsiintegravę į jų bendruomenę. Mūsų gidas minėjo, kad tai buvo bičai iš Islandijos, Argentinos, JAV. Vienas iš jų pragyveno ten kalnuose 14 metų, labai gerai sutarė su indėnais ir gyeno taip, kaip jie, kol vieną dieną panoro vesti indėnę, bet šamanas neleido, „kad negadintų rasės“. (Taip kad, mieli jaunų panelių tėveliai, jei jūsų mažoji vieną dieną parsives indėną, galit jam ramiai pareikšti, kad negadintų rasės, jis supras, pas juos taip priimta. Sorry. Juokauju, politiškai nekorektiškai.) Koghi indėnams tikrai ne prie širdies baltas vakarietis (ar kolumbietis katalikas), nes jis lenda į jų kalnus, kapoja medžius be jokių ritualų ir visur švysčioja fotoaparato blykste. Kartais einant per džiungles tarp medžių išvysti stovintį indėną, ūūūū žinokit, kaip egzotiška, jis stovi toks tylus su ilgais juodais plaukais, baltais rūbais ir mečete prie šono tarp bananų ir palmių, vaizdelis kaip iš knygų. Tu, aišku, pagal savo papročius, nusišypsai ir pasisveikini. Bet jis tik žvelgia į tave akmeniniu veidu lyg sakydamas „ko čia šiepi dantis, didele balta skvo“. Tiesa, ne visi, kai kurie irgi nusišypso, šnekasi su gidais ir juokauja savo laužyta ispanų kalba (šiaip jau jie turi savo kalbą, bet kai kurie vaikai eina į mokyklą ir ten mokosi ispanų). Jiems nepatinka, kai juos fotkini, bet ne dėl to, kaip kai kurie mano bendrakeleiviai manė, kad jie tiki, kad pavogsi jų sielą, o tiesiog dėl to, dėl ko kiekvienas iš mūsų nenorėtų būti fotkinamas šimto turistų kiekvieną dieną kaip zoologijos sode. Ir jie yra tų kalnų karaliai. Gidas sakė, kad, jei jie neleistų, niekas ir negalėtų keliauti į dingusį miestą. O leidžia tai todėl, kad jiems mokama už kiekvieną ateinantį turistą. Pasirodo, pinigai gali daug ką. Bet, pasirodo, ne viską. Sakoma, kad giliau kalnuose yra ir daugiau dingusių miestų, ir kažkas buvo juos užtikęs, bet indėnai neleidžia ten eiti, nes tai yra jų šventos vietos. Taigi, bent jau kolkas, mums tie miestai tikrai yra dingę.

Na, negarantuoju, kad čia viskas tiesa, nes visa tai yra gidų pasakojimai ir tai, ką aš supratau su savo ispanų žiniomis, tad tikiuosi ko nors nepripainiojau.

Žodžiu, kelionė buvo su daug gero sporto, smagia kompanija, kultūrine programa, nuostabia gamta ir daug uodų. Po žygio dar užsukom vienai dienai į Tayrona nacionalinį parką, kuris tikrai yra rojaus kampelis, tik gaila, kad jame aš šiek tiek apsirgau ir apvėmiau pusę rojaus. Bet vis tiek ten nuostabu ir žadu kada sugrįžti ilgesniam laikui. Nuotraukos apačioj!

Dzipas
Ciudad Perdida


Apsauga

Dinges Miestas

Laiptai i dangu

Upe


Upes kirtimas


Kava

Cukranendres


Indenu namelis


Indenes

Hamakai




Tayrona parko kampeliai



2008 m. spalio 16 d., ketvirtadienis

Afrikos ritmai Palenque´je ir tropinis lietus Colorado

Praeitą savaitgalį turėjom ilgą savaitgalį, nes pirmadienis buvo laisvas, o kodėl tai dauguma žmonių tiksliai negalėjo man pasakyti. Vieni spėjo, kad gal rasių diena, kiti tik pečiais trukčiojo, bet panašu, kad iš tikro tai buvo Kolumbo diena – Amerikos atradimas. Bet esmė tai tame, kad ilgas savaitgalis. Kolumbijoje šiuo klausimu visai kaip Lietuvoje – beveik kas mėnesį būna ilgas savaitgalis visokių baisiai svarbių švenčių progomis.

Taigi ilgo savaitgalio ir Amerikos atradimo proga išsiruošėm į kelionę. Su trim meksikiečiais broliais iš reggae grupės Ollin ir su kolege norvege susitikom prie indėnės Katalinos statulos Kartagenoj ir iškeliavom į Palenque. Kelionė buvo miesto autobusu, paskui tarpmiestiniu autobusu, o smagiausia dalis - paskutinė atkarpėlė, kurią reikia įveikti mototaksi. Taigi į Palenque‘s kaimelį įšvilpėm ant mocų su vėjeliu. Čia šį savaitgalį vyko tradicinės, daugiausiai afrikietiškos, muzikos festivalis su daug būgnų ir šokių.

Okei, šioje vietoje padarykime pauzę ir nusikelkime toli į praeitį, kai Kartagena buvo didžiausias pietų Amerikos vergų prekybos uostas, per kurį kolonialistai ispanai laivais gabeno vergus iš Afrikos. Vieną dieną 1596 metais vienu iš tokių laivų buvo atgabentas Benkos Bioho, kuris pasirodo ne iš kelmo spirtas afrikietis buvo ir ne tik kad pats pabėgo nuo vergvaldžių, bet ir ėmė organizuoti masinius pabėgimus, kurti juodaodžių kaimelius ir net rengti ginkluotas atakas prieš Kartagenos miestą. Jis netgi buvo pasiekes taikos sutartį su Kartagenos gubernatorium ir kartu autonomiją savo kaimeliui. Deja, galiausiai jis visgi buvo ispanų pakartas ir ketvirčiuotas. Bet va, tokie laisvų juodaodžių kaimeliai vadinosi palenque´s („aptvertas miestas“). Kadaise jų buvo daugiau, bet iki šiol išlikes yra tik vienas – Palenque de San Basilio, kuriame aš ir buvau. Šis kaimelis visus tuos metus ir išliko palenque – uždara bendruomenė, išlaikiusi savo afrikietiškus papročius, liaudies mediciną, muziką ir šokius, ir netgi išvysčiusi savo kalbą. 1715 m. Ispanijos karalius paskelbė Palenque „pirmuoju laisvu Amerikos kaimu“, kaip išdidžiai savo kaimą palenkiečiai vadina ir šiandien.

Šiandien Palenque‘je gyvena 3500 juodaodžių (politkorektiškai – afrokolumbiečių) ir jie labai pabrėžia savo kaimelio istoriškumą ir tradiciškumą. Ju kalba vadinama Palenquero ir ja kalbama tik čia ir dar kai kur, kur kada nors persikraustė šio kaimelio gyventojai. Tai yra taip vadinama kreolų kalba - maišyta arba iškraipyta svetima kalba, nusavinta kokios nors tautos (čia mano mylimos sesės filologės paaiškinimas) – ir skamba kaip ispanų su kažkokiais afrikietiškais priedais, o patys palenkiečiai savo kalbą vadina tiesiog „kalba“. Ir vaizdeliai Palenque‘je tikrai panašesni į Afriką nei į Ameriką (žr. nuotraukas). Kai kurie maži vaikai gal net nėra iš kaimelio kojos iškėlę ir matę kitokių žmonių, ką jau kalbėti apie tokias milžiniškas blondines mėlynakes kaip aš ar mano bičiulė lenkė. Tai jiems buvo labai smalsu mus ten matyti.

Taigi ir festivalio didžioji dalis buvo afrikietiško arba vergų stiliaus. Kai kurie šokiai buvo grynai iš Afrikos, tokie kur su bikiniais, trumpais sijonėliais ir labai daug kratymosi. Kitus šokius panelės šoka su ilgom suknelėm, o bičai su baltais marškiniais, skarelėm ant kaklo ir skrybelėm ir visi atrodo taip, kaip mes įsivaizduojam vergus Amerikoj iš vergės Izauros ir dėdės Tomo trobelės. Šiuose šokiuose yra ispaniško stiliaus a la flamenco elementų, bet kartu ir afrikietiško uodegų vizginimo. Ir dar juose kartais būna teatralizuotos istorijos apie žmonas su ilgom suknelėm ir vilioklę su trumpu sijonėliu, nuviliojančią visus kaimo vyrus, kurie paskui nedrįsta grįžti į namus. Visus šiuos šokius lydi daugiausiai afrikietiškų būgnų muzika, kuriai pritaria pučiamieji ar dainavimas. Tiesa, vakarinėse dalyse buvo ir kubietiškos muzikos, lotynų amerikietiško stiliaus grupių su salsa ir co., regatton (panašu į hip hopą) ir netgi kažkokio a la techno su robotų stiliaus šokėjais. Be to, mūsų naujieji bičiuliai meksikiečiai pakalbėję su organizatoriais irgi pateko ant scenos ir pagrojo keletą gabalų išsirinkę tuos, kurių tekstai rasine ir afro tema, kad perdaug neiškristų iš konteksto. Tai va, festivalio programa buvo tikrai įdomi ir smagi. Šokių pasirodymai vyko visą dieną, vakare ir publika išsijudino šokti ir dažnas eilinis šokėjas ten, mano akimis žiūrint, galėtų lipti ant scenos. O vakare pasibaigus oficialiai programai keletas muzikantų tiesiog atsisėdo ant aikštės ir ėmė būgnyti ekspromtu, pratęsdami vakarėlį iki paryčių. Taigi ir mes ten tų paryčių sulaukėm, o tada iš kažkur susirinko chebra šokėjų, vėl apsirengusių sceninėm suknelėm ir skrybėlėm ir visa procesija patraukė aplink kaimelį būgnydami ir dainuodami. Nerealiai!

Sekmadienis buvo paskirtas ilgam miegui išsinuomotam kambarėly su dideliais vorais, daug uodų ir rupūže (ar kas ten bebūtų buvę... kai paklausiau meksikiečių ar čia milžinė varlė tai jie sakė, kad ne, čia varlės vyras... tai spėju, kad rūpužė). Išsimiegoję dar kartą apėjom kaimelį, kuris yra labai kaimiškas, su kiaulėm ir avim vaikštančiom gatvėse, daug liesų vaikų ir liesų šunų, moterim skalbiančiom upėje ir vyrais gabenančiais krovinius ant mulų. O paskui valgėm tradicinius patiekalus, gėrėm šviežias sultis ir leidom dieną prie upės, kur ausys pailsėjo nuo nesibaigiančio būgnijimo ir pasiruošė sekančiam vakarui. Bet sekmadienį jau taip ilgai neužsivakarojau, nes kitą dieną laukė dar vienas žygis.

Kadangi pirmadienis laisvas tai sugalvojom per jį nuvažiuoti į nacionalinį Colorado parką, kuris yra apie valanda kelio nuo Palenque‘s. Iš pradžių turėjo važiuoti daugiau žmonių, bet po visų festivalių likom tik dvi pasiryžėlės žygeivės – bičiulė iš Slovakijos ir aš. Atvažiavus iki kaimelio prie parko mus pasitiko gidas su dar vienu biču ir jie motociklais nusivežė mus iki parko. Buvo suplanuota trijų valandų pėsčiųjų žygis per parką, kuris yra tiesiog tropinis miškas su daug tipinių augalų ir gyvūnų. Jis yra naudojamas ne tiek kaip turistinė vieta, kiek vieta, kur mokslininkai atlieka įvairius tyrimus, tiria augalus, stebi paukščius, atsiveža studentų biologų grupes ir pan. Buvo smagu tiesiog pasivaikščioti gamtoj ir kvėpuoti gryniausiu oru pačiuose pasaulio plaučiuose. Be to, mūsų gidas Ivanas buvo labai pasikaustęs ir pripasakojo istorijų apie kiekvieną medį. Be jau įprastinių bananų ir kaktusų čia pamatėm medį su spygliuotu kamienu, duodantį pieno, skorpijoną, ėdantį žiogą, vandens krioklį, didelius fluorascentiškai mėlynus drugelius, augalus panašius į medinę grandinę, kupranugario formos medį, iguanos formos uolą, labai taisyklingai apvalius akmenis, šimtametį medį, dielius vorus, lūšies pėdsakus, skruzdžių nešančių lapus koloną, užsimaskavusią varlę ir kolibrį – mažiausią paukštį pasauly. Bet smagumas prasidėjo kai esant maždaug valandai kelio nuo išėjimo prasidėjo tipiškas tropinis lietus, pasižymintis gausa ir intensyvumu. Tarpekliai – praėjimai, per kuriuos atėjome į priekį, einant atgal virto upeliais, o upelis, per kurį bridome anksčiau pavirto Neries dydžio upe. Grįžome į namą prie įėjimo permerkti iki siūlo galo. Bet prisiminkite, kad iki kaimelio, kur važiuoja autobusas namo dar yra atkarpėlė, kurią reikia nuvažiuoti motociklais, o motociklai, deja, negali važiuoti keliu, kuris pavirtęs į upelį. Taigi, šiek tiek apdžiuvusios vėl išlindom į vis nesibaigiantį lietų ir bridom apsemtos iki kelių iki pagrindinio kelio, kur pro šalį važiavęs mototaksi pasigailėjo dviejų šlapių vištų ir pavežė abi ant vieno motociklo iki autobuso stotelės. Taigi pirmadienis gavosi labai šlapias ir motociklingas, bet iš tikro buvo smagu!

Bučkiai, gero savaitgalio, laukiu komentarų ir siunčiu vaizdelių, ši karta netgi judančių! (Tiesa, dauguma fotkiu ne mano, o drauges slovakes, nes ji geresne fotografe ir turi geresni aparata. Taigi (C) Vladimira)

Skulptura Benkos Bioho atminimui Palenque´je
Festivalio vieta

Sokiai pokiai


Sokejai


Muzikantai



Sokejos ir sokejai

Poilsiaujantis bugnioras


Su grupe Ollin :)


video

Sokiai su ilgom suknelem...


video

...ir be ju

Palenque´s kaimelis...

...ir zmones


Prie upes

Colorado parko gamta

Medis - kupranugaris




Varle

Keliukas i autobusa