Gavom laisvą savaitę ir su bičiule Edyta iš Lenkijos išsiruošėm į džiungles ieškoti dingusio miesto (Ciudad Perdida).
Turas į Ciudad Perdida prasideda Santa Marta mieste, dvi valandos kelio autobusu iš Kartagenos. Santa Martoje bet kuris hostelis organizuoja žygius į šią buvusią indėnų gyvenvietę paslėptą Siera Nevados kalnų gilumoje. Taigi ir mes ketvirtadienio vakare susiradom vieną iš tokių hostelių ir penktadienio rytą jau leidomės į žygį. Žygis trunka 5 dienas (arba 6, bet mes nusprendėm įveikt per 5, taip ir padarėm), į kainą įeina maistas, nakvynė hamakuose, mulas, gabenantis maistą ir, kaip vėliau paaiškėjo, kartais ir pavargusias paneles, ir gidas, pasakojantis istorijas, padedantis bristi per upes ir kartais netgi panešantis pavargusių panelių daiktus. Taigi organizatoriai pasirūpino daugmaž viskuo, mums tereikėjo susikrauti savo kuprines, nepamiršti purškiklio nuo uodų, batų, kurių negaila, prožektoriaus, kepurės ir aišku daug ryžto. Dar prieš išeinant hostely pavarčiau svečių knygą, kurioje keliautojai rašo savo įspūdžius iš šito žygio – visi labai patenkinti maistu ir gidais ir visi apibūdina maršrutą kaip „iššūkis“, „sunkus“, „varginantis“, bet „buvo verta“. Kadangi aš niekada nebuvau pėsčiųjų žygių gerbėja ar ekspertė, tai man buvo truputį neramu, ar neužsiversiu aš ten ir nedingsiu su visu dingusiu miestu. Bet pasirodo nėra ten jau taip baisu, patyrusiems keliautojams išvis neturėtų būti sunku, jei jau aš kažkaip ištvėriau ir netgi buvau viena iš nedaugelio pavargusių panelių, kurioms neprireikė nei gido nei mulo paslaugų nešant kuprinę ir save. O be to „topinti“ penkias dienas dar ir buvo visiškai nenuobodu!
Iš Santa Martos išvažiavom džipu, kuriame jau susipažinom su savo grupe: dviem bičais iš Anglijos (tyleniu Styvu ir mažesniu tyleniu Ričardu) ir pora iš Italijos Paula ir Maximilianu. Vėliau kalnuose mūsų grupė susijungė su kita grupele – dviem sesėm vakarėlių liūtėm iš Slovėnijos ir jau du metus aplink pasaulį keliaujančia devyniolikmete iš Australijos – kurios į dingusį miestą ėjo tikrai teisingu keliu vedamos gido vardu Jesus. Pasiekę miško keliuką atsisveikinom su džipu ir pradėjom žygiuoti. Tris dienas ėjome iki dingusio miesto ir dvi dienas atgal. Kelias ėjo visą laiką per kalnus, kartais kopėme aukštyn, kartais leidomės žemyn, dažnai buvo statu ir kopti reikėjo ilgai, kartais pradėdavo atrodyti, kad tas kalnas niekada nesibaigs ir nuo šiol visą likusį gyvenimą tik ir kopsiu aukštyn kaip koks Sizifas. Pirmą dieną teko bristi iki kelių per visišką pliurzę, kurios neįmanoma išvengti ir reikia tiesiog susitaikyti su šlapiom kojom ir purvinais batais. Keletą kartų gavom gero tropinio lietaus. Devynis kartus bridom iki juosmens per upę einami pirmyn ir devynis kartus grįždami. Trečią dieną ėjom palei didelę putojančią kalnų upę, taigi beveik visą laiką laipiojom per akmenis arba bridom, buvo labai smagu ir man šita diena labiausiai patiko. Pagaliau pasiekėm dingusį miestą, į kurį veda apie 2000 akmeninių laiptų, kuriais kopiant labai padeda galvojimas apie darbštuolius indėnus, pastačiusius šituos laiptus į dangų. Pakeliui mus visą laiką supo miškas ir retkarčiais kaimeliai ar laukai. Šioje kelionėje pamačiau kavos medį, kakavos medį, iš kurio gaminamas šokoladas, bananą, mandariną, guajavų medį, cukranendrę ir kokos krūmą, iš kurio lapų daromas kokainas. Taigi dabar žinau iš kur atsiranda visi mano kasdienio vartojimo produktai (juokauju, mama). Dar pakeliui baisiai puolė mašalai ir jokie purškikliai čia nepadėjo. Į kelionės galą paaiškėjo, kad mūsų italai turi stebuklingo aliejaus, atbaidančio visus uodus, kurį rekomenduoja visi vietiniai gyventojai ir gidai. Tikroji šio aliejaus paskirtis yra baldų blizgiklis, bet patikėkit, bjaurybės uodai puolė taip, kad galiausiai visi, netgi atsargusis britų džentelmenas Styvas, su malonumu išsiblizginom iki ausų. Vakarais kelionę baigdavome medinėse pastogėse, kuriose gaudavome pietus ir vakarienę (tikrai labai daug ir gan neblogo maisto), maudydavomės medinėse būdelėse su žarna, t.y. dušuose, sėdėdavom žvakių šviesoj ir iki išnaktų pliurpdavom apie keliones, Australijos premjerą, kuris moka kinų kalbą ir siunčia povandeninius laivus saugoti delfinų nuo japonų, savo blogiausias savybes, Dievą, ir apie tai ar sutiktumę valgyti šunį, banginį, delfiną ar arklį. Iki išnaktų tai reiškia iki kokių 8 val. vakaro, nes sutemdavo kokią 4 val. ir dėl to atrodydavo, kad jau vakaras. O miegodavom hamakuose sukabintuose vienas šalia kito taip, kad norint prieš miegą pasisupti tereikia atsispirti nuo kaimyno hamako. Taip žinoma įsupi ir kaimyną ir, jei esi šneki ir nepailstanti lenkaitė, gali užknisti kaimyniniame hamake besiilsintį britų džentelmeną taip, kad jis tave pasiųs po velnių, bet iš tikro žinok, kad, kai žygis baigsis, jis tavęs pasiilgs. Mūsų batai, kojinės, rūbai ir kuprinės buvo nuolat purvini ir beveik nuolat šlapi, bet smirdėti ne taip jau ir baisu, kai smirdi visi, o būti šlapiam taip pat nelabai baisu, nes tropikų džiunglėse peršalimu tikrai negresia. Mūsų gidai ir palydovai pasirodė tikrai faini, skirtingo šnekumo lygio, bet visi neblogi. O pakeliui sutikti vietiniai žmonės taip pat buvo itin draugiški, paslaugūs ir linksmi, išskyrus indėnus, kurie be reikalo šypsenom nesišvaisto.
Dingusį miestą (Ciudad Perdida – Lost City) pasiekėm trečią kelionės dieną, užkopę į kalno viršūnę milijonu akmeninių laiptų. Šis miestas kadaise buvo namai Tayrona genties indėnams, įsikūrusiems čia apie 800 m. Šiandien ten galima pamatyti tiesiog akmeninius takelius ir akmeninius pamatus namų, kurie buvo mediniai-moliniai-šiaudiniai ir kurių šiandien, aišku, nebėra. Ciudad Perdida buvo atrastas tik aštuntam dešimtmety, kai du bičai užklydo ten, ieškodami geros vietelės auginti marihuanai. Nuo tada ši vieta yra turistų taikinys ir grupės keliautojų mina 2000 laiptų kiekvieną mielą dieną. Tiesa, 2002 metais vieną tokią smalsuolių grupę politiniais tikslais pagrobė vietiniai partizanai (gerillos). Apskritai kažkur esu skaičiusi, kad šitie džiunglingi kalnai yra labai patogi vieta slėptis visokio plauko nelegalams, pilietinio karo abiems pusėms (gerilloms ir paramilitariams) ir kokos plantacijoms. Bet nuo to pagrobimo daugiau tokių atsitikimų nebuvo, ir apskritai vietiniai gyventojai man aiškino, kad paskutiniais metais viskas aprimę, guerillų ten nėra, o paramilitariai sudėjo ginklus, kokos plantacijų labai sumažėję ir jas keičia kavos laukai, nes valstybė viską labai kontroliuoja ir siunčia kareivius kokai rauti. Visokių nuomonių yra ir velnias ten žino, kaip yra iš tikrųjų. Bet nuo 2002 metų Ciudad Perdida saugo ne tik mirusių Tayrona šamanų dvasios, bet ir aštuoniolikmečiai kareivukai iš Kolumbijos armijos, kurie mus pasitiko su dideliais ginklais ir didelėm šypsenom, mielai pasiruošę pozuoti nuotraukoms su dviem rytų europietiškom blondinėm. Aišku, jokių partizanų aš ten nemačiau, o kokos plantacijos irgi palei kelią neplyti, tai nieko negaliu pasakyti. Vienintelė koka, kurią mačiau, buvo pora visiškai legalių krūmelių prie indėnų namų.
Tayrona genties indėnų jau seniai nebėra ir Ciudad Perdida yra negyvenamas. Tačiau aplinkui kalnuose gyvena Koghi gentis, laikoma Tayrona palikuonimis, kuriems dingęs miestas yra šventa vieta, kurioje jie rengia religinius ritualus. Kiek aš supratau iš gidų pasakojimų, jų religija yra gamtos garbinimas ir gyvenimas harmonijoje su ja. Genčiai vadovauja šamanas (ispaniškai vadinamas el mama), kuris yra tiek religinis vadovas, tiek šiaip sprendimų priėmėjas ir reikalų tvarkytojas. Šamanui mirus, nauju šamanu visada tampa senojo šamano sūnus, kuris pradedamas tam ruošti jau vaikystėje-paauglystėje, kai yra atskiriamas nuo genties ir išsiunčiamas į kalnus, kur vyrai jį visaip ruošia, deja, tiksliai nežinau kaip. Šamanas gali turėti daugiau žmonų nei kiti vyrai, bet šiaip jau visi gali vesti daugiau nei vieną. Vyrai miega atskirame name nuo moterų ir vaikų, taigi kiekviena šeima turi du namukus. Jei jums kaip ir mums kilo klausimas iš kur tada tie vaikai, tai, kaip paaiškino mūsų gidas, tam reikalui šamanas paskiria tam tikrą valandą ir viskas atliekama dieną ir laukuose tam, kad būti arčiau gamtos. Šeimos maitinasi iš to, ką užsiaugina laukuose ar randa miške, aplink jų namus matėm daug bananų ir cukranendrių. Be to vyrai eina žvejoti ir medžioti, daugiausiai bezdžionių. Moterys prižiūri namus ir vaikus, taip pat jos mezga labai fainas tašes, kurias nešioja patys ir parduoda turistams. Visi rengiasi baltais rūbais, kuriuos gamina vyrai. Vyrai nešioja batus, moterys dažniausiai vaikšto basos. Vyrai kramto kokos krūmo lapus, kurie veikia kaip dopingas. Tai yra sena tradicija ir jų kultūros dalis, todėl tam reikalui valstybė leidžia indėnams auginti tam tikrą ribotą kiekį kokos. Prireikus gydytojo gentyje yra toks kaip ir antras šamanas labai gerai išmanantis natūraliąją mediciną, t.y. gydantis žolelėmis ir šaknelėmis. Jei šaknelės visgi nepadeda, tenka važiuoti į kliniką Santa Martoje. Bet bendrai jų kultūros pagrindas yra harmonija su gamta ir pagarba jai. Pavyzdžiui, jie be reikalo nekerta medžio ir, jei atsiranda rimta priežastis kirsti, tai atliekama su religiniais ritualais. Žinoma, toks gyvenimo būdas gali atrodyti tyras, natūralus ir teisingas ir atsirado keletas hipių, kurie buvo apsigyvenę su Koghi indėnais ir įsiintegravę į jų bendruomenę. Mūsų gidas minėjo, kad tai buvo bičai iš Islandijos, Argentinos, JAV. Vienas iš jų pragyveno ten kalnuose 14 metų, labai gerai sutarė su indėnais ir gyeno taip, kaip jie, kol vieną dieną panoro vesti indėnę, bet šamanas neleido, „kad negadintų rasės“. (Taip kad, mieli jaunų panelių tėveliai, jei jūsų mažoji vieną dieną parsives indėną, galit jam ramiai pareikšti, kad negadintų rasės, jis supras, pas juos taip priimta. Sorry. Juokauju, politiškai nekorektiškai.) Koghi indėnams tikrai ne prie širdies baltas vakarietis (ar kolumbietis katalikas), nes jis lenda į jų kalnus, kapoja medžius be jokių ritualų ir visur švysčioja fotoaparato blykste. Kartais einant per džiungles tarp medžių išvysti stovintį indėną, ūūūū žinokit, kaip egzotiška, jis stovi toks tylus su ilgais juodais plaukais, baltais rūbais ir mečete prie šono tarp bananų ir palmių, vaizdelis kaip iš knygų. Tu, aišku, pagal savo papročius, nusišypsai ir pasisveikini. Bet jis tik žvelgia į tave akmeniniu veidu lyg sakydamas „ko čia šiepi dantis, didele balta skvo“. Tiesa, ne visi, kai kurie irgi nusišypso, šnekasi su gidais ir juokauja savo laužyta ispanų kalba (šiaip jau jie turi savo kalbą, bet kai kurie vaikai eina į mokyklą ir ten mokosi ispanų). Jiems nepatinka, kai juos fotkini, bet ne dėl to, kaip kai kurie mano bendrakeleiviai manė, kad jie tiki, kad pavogsi jų sielą, o tiesiog dėl to, dėl ko kiekvienas iš mūsų nenorėtų būti fotkinamas šimto turistų kiekvieną dieną kaip zoologijos sode. Ir jie yra tų kalnų karaliai. Gidas sakė, kad, jei jie neleistų, niekas ir negalėtų keliauti į dingusį miestą. O leidžia tai todėl, kad jiems mokama už kiekvieną ateinantį turistą. Pasirodo, pinigai gali daug ką. Bet, pasirodo, ne viską. Sakoma, kad giliau kalnuose yra ir daugiau dingusių miestų, ir kažkas buvo juos užtikęs, bet indėnai neleidžia ten eiti, nes tai yra jų šventos vietos. Taigi, bent jau kolkas, mums tie miestai tikrai yra dingę.
Na, negarantuoju, kad čia viskas tiesa, nes visa tai yra gidų pasakojimai ir tai, ką aš supratau su savo ispanų žiniomis, tad tikiuosi ko nors nepripainiojau.
Žodžiu, kelionė buvo su daug gero sporto, smagia kompanija, kultūrine programa, nuostabia gamta ir daug uodų. Po žygio dar užsukom vienai dienai į Tayrona nacionalinį parką, kuris tikrai yra rojaus kampelis, tik gaila, kad jame aš šiek tiek apsirgau ir apvėmiau pusę rojaus. Bet vis tiek ten nuostabu ir žadu kada sugrįžti ilgesniam laikui. Nuotraukos apačioj!
Turas į Ciudad Perdida prasideda Santa Marta mieste, dvi valandos kelio autobusu iš Kartagenos. Santa Martoje bet kuris hostelis organizuoja žygius į šią buvusią indėnų gyvenvietę paslėptą Siera Nevados kalnų gilumoje. Taigi ir mes ketvirtadienio vakare susiradom vieną iš tokių hostelių ir penktadienio rytą jau leidomės į žygį. Žygis trunka 5 dienas (arba 6, bet mes nusprendėm įveikt per 5, taip ir padarėm), į kainą įeina maistas, nakvynė hamakuose, mulas, gabenantis maistą ir, kaip vėliau paaiškėjo, kartais ir pavargusias paneles, ir gidas, pasakojantis istorijas, padedantis bristi per upes ir kartais netgi panešantis pavargusių panelių daiktus. Taigi organizatoriai pasirūpino daugmaž viskuo, mums tereikėjo susikrauti savo kuprines, nepamiršti purškiklio nuo uodų, batų, kurių negaila, prožektoriaus, kepurės ir aišku daug ryžto. Dar prieš išeinant hostely pavarčiau svečių knygą, kurioje keliautojai rašo savo įspūdžius iš šito žygio – visi labai patenkinti maistu ir gidais ir visi apibūdina maršrutą kaip „iššūkis“, „sunkus“, „varginantis“, bet „buvo verta“. Kadangi aš niekada nebuvau pėsčiųjų žygių gerbėja ar ekspertė, tai man buvo truputį neramu, ar neužsiversiu aš ten ir nedingsiu su visu dingusiu miestu. Bet pasirodo nėra ten jau taip baisu, patyrusiems keliautojams išvis neturėtų būti sunku, jei jau aš kažkaip ištvėriau ir netgi buvau viena iš nedaugelio pavargusių panelių, kurioms neprireikė nei gido nei mulo paslaugų nešant kuprinę ir save. O be to „topinti“ penkias dienas dar ir buvo visiškai nenuobodu!
Iš Santa Martos išvažiavom džipu, kuriame jau susipažinom su savo grupe: dviem bičais iš Anglijos (tyleniu Styvu ir mažesniu tyleniu Ričardu) ir pora iš Italijos Paula ir Maximilianu. Vėliau kalnuose mūsų grupė susijungė su kita grupele – dviem sesėm vakarėlių liūtėm iš Slovėnijos ir jau du metus aplink pasaulį keliaujančia devyniolikmete iš Australijos – kurios į dingusį miestą ėjo tikrai teisingu keliu vedamos gido vardu Jesus. Pasiekę miško keliuką atsisveikinom su džipu ir pradėjom žygiuoti. Tris dienas ėjome iki dingusio miesto ir dvi dienas atgal. Kelias ėjo visą laiką per kalnus, kartais kopėme aukštyn, kartais leidomės žemyn, dažnai buvo statu ir kopti reikėjo ilgai, kartais pradėdavo atrodyti, kad tas kalnas niekada nesibaigs ir nuo šiol visą likusį gyvenimą tik ir kopsiu aukštyn kaip koks Sizifas. Pirmą dieną teko bristi iki kelių per visišką pliurzę, kurios neįmanoma išvengti ir reikia tiesiog susitaikyti su šlapiom kojom ir purvinais batais. Keletą kartų gavom gero tropinio lietaus. Devynis kartus bridom iki juosmens per upę einami pirmyn ir devynis kartus grįždami. Trečią dieną ėjom palei didelę putojančią kalnų upę, taigi beveik visą laiką laipiojom per akmenis arba bridom, buvo labai smagu ir man šita diena labiausiai patiko. Pagaliau pasiekėm dingusį miestą, į kurį veda apie 2000 akmeninių laiptų, kuriais kopiant labai padeda galvojimas apie darbštuolius indėnus, pastačiusius šituos laiptus į dangų. Pakeliui mus visą laiką supo miškas ir retkarčiais kaimeliai ar laukai. Šioje kelionėje pamačiau kavos medį, kakavos medį, iš kurio gaminamas šokoladas, bananą, mandariną, guajavų medį, cukranendrę ir kokos krūmą, iš kurio lapų daromas kokainas. Taigi dabar žinau iš kur atsiranda visi mano kasdienio vartojimo produktai (juokauju, mama). Dar pakeliui baisiai puolė mašalai ir jokie purškikliai čia nepadėjo. Į kelionės galą paaiškėjo, kad mūsų italai turi stebuklingo aliejaus, atbaidančio visus uodus, kurį rekomenduoja visi vietiniai gyventojai ir gidai. Tikroji šio aliejaus paskirtis yra baldų blizgiklis, bet patikėkit, bjaurybės uodai puolė taip, kad galiausiai visi, netgi atsargusis britų džentelmenas Styvas, su malonumu išsiblizginom iki ausų. Vakarais kelionę baigdavome medinėse pastogėse, kuriose gaudavome pietus ir vakarienę (tikrai labai daug ir gan neblogo maisto), maudydavomės medinėse būdelėse su žarna, t.y. dušuose, sėdėdavom žvakių šviesoj ir iki išnaktų pliurpdavom apie keliones, Australijos premjerą, kuris moka kinų kalbą ir siunčia povandeninius laivus saugoti delfinų nuo japonų, savo blogiausias savybes, Dievą, ir apie tai ar sutiktumę valgyti šunį, banginį, delfiną ar arklį. Iki išnaktų tai reiškia iki kokių 8 val. vakaro, nes sutemdavo kokią 4 val. ir dėl to atrodydavo, kad jau vakaras. O miegodavom hamakuose sukabintuose vienas šalia kito taip, kad norint prieš miegą pasisupti tereikia atsispirti nuo kaimyno hamako. Taip žinoma įsupi ir kaimyną ir, jei esi šneki ir nepailstanti lenkaitė, gali užknisti kaimyniniame hamake besiilsintį britų džentelmeną taip, kad jis tave pasiųs po velnių, bet iš tikro žinok, kad, kai žygis baigsis, jis tavęs pasiilgs. Mūsų batai, kojinės, rūbai ir kuprinės buvo nuolat purvini ir beveik nuolat šlapi, bet smirdėti ne taip jau ir baisu, kai smirdi visi, o būti šlapiam taip pat nelabai baisu, nes tropikų džiunglėse peršalimu tikrai negresia. Mūsų gidai ir palydovai pasirodė tikrai faini, skirtingo šnekumo lygio, bet visi neblogi. O pakeliui sutikti vietiniai žmonės taip pat buvo itin draugiški, paslaugūs ir linksmi, išskyrus indėnus, kurie be reikalo šypsenom nesišvaisto.
Dingusį miestą (Ciudad Perdida – Lost City) pasiekėm trečią kelionės dieną, užkopę į kalno viršūnę milijonu akmeninių laiptų. Šis miestas kadaise buvo namai Tayrona genties indėnams, įsikūrusiems čia apie 800 m. Šiandien ten galima pamatyti tiesiog akmeninius takelius ir akmeninius pamatus namų, kurie buvo mediniai-moliniai-šiaudiniai ir kurių šiandien, aišku, nebėra. Ciudad Perdida buvo atrastas tik aštuntam dešimtmety, kai du bičai užklydo ten, ieškodami geros vietelės auginti marihuanai. Nuo tada ši vieta yra turistų taikinys ir grupės keliautojų mina 2000 laiptų kiekvieną mielą dieną. Tiesa, 2002 metais vieną tokią smalsuolių grupę politiniais tikslais pagrobė vietiniai partizanai (gerillos). Apskritai kažkur esu skaičiusi, kad šitie džiunglingi kalnai yra labai patogi vieta slėptis visokio plauko nelegalams, pilietinio karo abiems pusėms (gerilloms ir paramilitariams) ir kokos plantacijoms. Bet nuo to pagrobimo daugiau tokių atsitikimų nebuvo, ir apskritai vietiniai gyventojai man aiškino, kad paskutiniais metais viskas aprimę, guerillų ten nėra, o paramilitariai sudėjo ginklus, kokos plantacijų labai sumažėję ir jas keičia kavos laukai, nes valstybė viską labai kontroliuoja ir siunčia kareivius kokai rauti. Visokių nuomonių yra ir velnias ten žino, kaip yra iš tikrųjų. Bet nuo 2002 metų Ciudad Perdida saugo ne tik mirusių Tayrona šamanų dvasios, bet ir aštuoniolikmečiai kareivukai iš Kolumbijos armijos, kurie mus pasitiko su dideliais ginklais ir didelėm šypsenom, mielai pasiruošę pozuoti nuotraukoms su dviem rytų europietiškom blondinėm. Aišku, jokių partizanų aš ten nemačiau, o kokos plantacijos irgi palei kelią neplyti, tai nieko negaliu pasakyti. Vienintelė koka, kurią mačiau, buvo pora visiškai legalių krūmelių prie indėnų namų.
Tayrona genties indėnų jau seniai nebėra ir Ciudad Perdida yra negyvenamas. Tačiau aplinkui kalnuose gyvena Koghi gentis, laikoma Tayrona palikuonimis, kuriems dingęs miestas yra šventa vieta, kurioje jie rengia religinius ritualus. Kiek aš supratau iš gidų pasakojimų, jų religija yra gamtos garbinimas ir gyvenimas harmonijoje su ja. Genčiai vadovauja šamanas (ispaniškai vadinamas el mama), kuris yra tiek religinis vadovas, tiek šiaip sprendimų priėmėjas ir reikalų tvarkytojas. Šamanui mirus, nauju šamanu visada tampa senojo šamano sūnus, kuris pradedamas tam ruošti jau vaikystėje-paauglystėje, kai yra atskiriamas nuo genties ir išsiunčiamas į kalnus, kur vyrai jį visaip ruošia, deja, tiksliai nežinau kaip. Šamanas gali turėti daugiau žmonų nei kiti vyrai, bet šiaip jau visi gali vesti daugiau nei vieną. Vyrai miega atskirame name nuo moterų ir vaikų, taigi kiekviena šeima turi du namukus. Jei jums kaip ir mums kilo klausimas iš kur tada tie vaikai, tai, kaip paaiškino mūsų gidas, tam reikalui šamanas paskiria tam tikrą valandą ir viskas atliekama dieną ir laukuose tam, kad būti arčiau gamtos. Šeimos maitinasi iš to, ką užsiaugina laukuose ar randa miške, aplink jų namus matėm daug bananų ir cukranendrių. Be to vyrai eina žvejoti ir medžioti, daugiausiai bezdžionių. Moterys prižiūri namus ir vaikus, taip pat jos mezga labai fainas tašes, kurias nešioja patys ir parduoda turistams. Visi rengiasi baltais rūbais, kuriuos gamina vyrai. Vyrai nešioja batus, moterys dažniausiai vaikšto basos. Vyrai kramto kokos krūmo lapus, kurie veikia kaip dopingas. Tai yra sena tradicija ir jų kultūros dalis, todėl tam reikalui valstybė leidžia indėnams auginti tam tikrą ribotą kiekį kokos. Prireikus gydytojo gentyje yra toks kaip ir antras šamanas labai gerai išmanantis natūraliąją mediciną, t.y. gydantis žolelėmis ir šaknelėmis. Jei šaknelės visgi nepadeda, tenka važiuoti į kliniką Santa Martoje. Bet bendrai jų kultūros pagrindas yra harmonija su gamta ir pagarba jai. Pavyzdžiui, jie be reikalo nekerta medžio ir, jei atsiranda rimta priežastis kirsti, tai atliekama su religiniais ritualais. Žinoma, toks gyvenimo būdas gali atrodyti tyras, natūralus ir teisingas ir atsirado keletas hipių, kurie buvo apsigyvenę su Koghi indėnais ir įsiintegravę į jų bendruomenę. Mūsų gidas minėjo, kad tai buvo bičai iš Islandijos, Argentinos, JAV. Vienas iš jų pragyveno ten kalnuose 14 metų, labai gerai sutarė su indėnais ir gyeno taip, kaip jie, kol vieną dieną panoro vesti indėnę, bet šamanas neleido, „kad negadintų rasės“. (Taip kad, mieli jaunų panelių tėveliai, jei jūsų mažoji vieną dieną parsives indėną, galit jam ramiai pareikšti, kad negadintų rasės, jis supras, pas juos taip priimta. Sorry. Juokauju, politiškai nekorektiškai.) Koghi indėnams tikrai ne prie širdies baltas vakarietis (ar kolumbietis katalikas), nes jis lenda į jų kalnus, kapoja medžius be jokių ritualų ir visur švysčioja fotoaparato blykste. Kartais einant per džiungles tarp medžių išvysti stovintį indėną, ūūūū žinokit, kaip egzotiška, jis stovi toks tylus su ilgais juodais plaukais, baltais rūbais ir mečete prie šono tarp bananų ir palmių, vaizdelis kaip iš knygų. Tu, aišku, pagal savo papročius, nusišypsai ir pasisveikini. Bet jis tik žvelgia į tave akmeniniu veidu lyg sakydamas „ko čia šiepi dantis, didele balta skvo“. Tiesa, ne visi, kai kurie irgi nusišypso, šnekasi su gidais ir juokauja savo laužyta ispanų kalba (šiaip jau jie turi savo kalbą, bet kai kurie vaikai eina į mokyklą ir ten mokosi ispanų). Jiems nepatinka, kai juos fotkini, bet ne dėl to, kaip kai kurie mano bendrakeleiviai manė, kad jie tiki, kad pavogsi jų sielą, o tiesiog dėl to, dėl ko kiekvienas iš mūsų nenorėtų būti fotkinamas šimto turistų kiekvieną dieną kaip zoologijos sode. Ir jie yra tų kalnų karaliai. Gidas sakė, kad, jei jie neleistų, niekas ir negalėtų keliauti į dingusį miestą. O leidžia tai todėl, kad jiems mokama už kiekvieną ateinantį turistą. Pasirodo, pinigai gali daug ką. Bet, pasirodo, ne viską. Sakoma, kad giliau kalnuose yra ir daugiau dingusių miestų, ir kažkas buvo juos užtikęs, bet indėnai neleidžia ten eiti, nes tai yra jų šventos vietos. Taigi, bent jau kolkas, mums tie miestai tikrai yra dingę.
Na, negarantuoju, kad čia viskas tiesa, nes visa tai yra gidų pasakojimai ir tai, ką aš supratau su savo ispanų žiniomis, tad tikiuosi ko nors nepripainiojau.
Žodžiu, kelionė buvo su daug gero sporto, smagia kompanija, kultūrine programa, nuostabia gamta ir daug uodų. Po žygio dar užsukom vienai dienai į Tayrona nacionalinį parką, kuris tikrai yra rojaus kampelis, tik gaila, kad jame aš šiek tiek apsirgau ir apvėmiau pusę rojaus. Bet vis tiek ten nuostabu ir žadu kada sugrįžti ilgesniam laikui. Nuotraukos apačioj!
Dzipas
Ciudad Perdida
Apsauga
Dinges Miestas
Laiptai i dangu
Upe
Upes kirtimas
Kava
Cukranendres
Indenu namelis
Indenes
Hamakai
Tayrona parko kampeliai
2 komentarai:
Nerealus pasakojimas :) taip užsinorėjau ir aš, kad net seilė nutįso... ypač tuos indėnus pamatyt, nes nuo tavo įspūdžių prieš akis iškilo pėdsekiai ir vinetu :)
Beskaitydama tavo istoriją apie dingusį miestą net pamiršau, kad iš tiesų, aš sėdžiu apsnigtame Vilniuje. Labai įkvepiantis kelionėms pasakojimas. Ir šiaip tu turėtum tapti rašytoja:) Pasiilgauuu. Bessos
Rašyti komentarą