Praeitą savaitgalį turėjom ilgą savaitgalį, nes pirmadienis buvo laisvas, o kodėl tai dauguma žmonių tiksliai negalėjo man pasakyti. Vieni spėjo, kad gal rasių diena, kiti tik pečiais trukčiojo, bet panašu, kad iš tikro tai buvo Kolumbo diena – Amerikos atradimas. Bet esmė tai tame, kad ilgas savaitgalis. Kolumbijoje šiuo klausimu visai kaip Lietuvoje – beveik kas mėnesį būna ilgas savaitgalis visokių baisiai svarbių švenčių progomis.
Taigi ilgo savaitgalio ir Amerikos atradimo proga išsiruošėm į kelionę. Su trim meksikiečiais broliais iš reggae grupės Ollin ir su kolege norvege susitikom prie indėnės Katalinos statulos Kartagenoj ir iškeliavom į Palenque. Kelionė buvo miesto autobusu, paskui tarpmiestiniu autobusu, o smagiausia dalis - paskutinė atkarpėlė, kurią reikia įveikti mototaksi. Taigi į Palenque‘s kaimelį įšvilpėm ant mocų su vėjeliu. Čia šį savaitgalį vyko tradicinės, daugiausiai afrikietiškos, muzikos festivalis su daug būgnų ir šokių.
Okei, šioje vietoje padarykime pauzę ir nusikelkime toli į praeitį, kai Kartagena buvo didžiausias pietų Amerikos vergų prekybos uostas, per kurį kolonialistai ispanai laivais gabeno vergus iš Afrikos. Vieną dieną 1596 metais vienu iš tokių laivų buvo atgabentas Benkos Bioho, kuris pasirodo ne iš kelmo spirtas afrikietis buvo ir ne tik kad pats pabėgo nuo vergvaldžių, bet ir ėmė organizuoti masinius pabėgimus, kurti juodaodžių kaimelius ir net rengti ginkluotas atakas prieš Kartagenos miestą. Jis netgi buvo pasiekes taikos sutartį su Kartagenos gubernatorium ir kartu autonomiją savo kaimeliui. Deja, galiausiai jis visgi buvo ispanų pakartas ir ketvirčiuotas. Bet va, tokie laisvų juodaodžių kaimeliai vadinosi palenque´s („aptvertas miestas“). Kadaise jų buvo daugiau, bet iki šiol išlikes yra tik vienas – Palenque de San Basilio, kuriame aš ir buvau. Šis kaimelis visus tuos metus ir išliko palenque – uždara bendruomenė, išlaikiusi savo afrikietiškus papročius, liaudies mediciną, muziką ir šokius, ir netgi išvysčiusi savo kalbą. 1715 m. Ispanijos karalius paskelbė Palenque „pirmuoju laisvu Amerikos kaimu“, kaip išdidžiai savo kaimą palenkiečiai vadina ir šiandien.
Šiandien Palenque‘je gyvena 3500 juodaodžių (politkorektiškai – afrokolumbiečių) ir jie labai pabrėžia savo kaimelio istoriškumą ir tradiciškumą. Ju kalba vadinama Palenquero ir ja kalbama tik čia ir dar kai kur, kur kada nors persikraustė šio kaimelio gyventojai. Tai yra taip vadinama kreolų kalba - maišyta arba iškraipyta svetima kalba, nusavinta kokios nors tautos (čia mano mylimos sesės filologės paaiškinimas) – ir skamba kaip ispanų su kažkokiais afrikietiškais priedais, o patys palenkiečiai savo kalbą vadina tiesiog „kalba“. Ir vaizdeliai Palenque‘je tikrai panašesni į Afriką nei į Ameriką (žr. nuotraukas). Kai kurie maži vaikai gal net nėra iš kaimelio kojos iškėlę ir matę kitokių žmonių, ką jau kalbėti apie tokias milžiniškas blondines mėlynakes kaip aš ar mano bičiulė lenkė. Tai jiems buvo labai smalsu mus ten matyti.
Taigi ir festivalio didžioji dalis buvo afrikietiško arba vergų stiliaus. Kai kurie šokiai buvo grynai iš Afrikos, tokie kur su bikiniais, trumpais sijonėliais ir labai daug kratymosi. Kitus šokius panelės šoka su ilgom suknelėm, o bičai su baltais marškiniais, skarelėm ant kaklo ir skrybelėm ir visi atrodo taip, kaip mes įsivaizduojam vergus Amerikoj iš vergės Izauros ir dėdės Tomo trobelės. Šiuose šokiuose yra ispaniško stiliaus a la flamenco elementų, bet kartu ir afrikietiško uodegų vizginimo. Ir dar juose kartais būna teatralizuotos istorijos apie žmonas su ilgom suknelėm ir vilioklę su trumpu sijonėliu, nuviliojančią visus kaimo vyrus, kurie paskui nedrįsta grįžti į namus. Visus šiuos šokius lydi daugiausiai afrikietiškų būgnų muzika, kuriai pritaria pučiamieji ar dainavimas. Tiesa, vakarinėse dalyse buvo ir kubietiškos muzikos, lotynų amerikietiško stiliaus grupių su salsa ir co., regatton (panašu į hip hopą) ir netgi kažkokio a la techno su robotų stiliaus šokėjais. Be to, mūsų naujieji bičiuliai meksikiečiai pakalbėję su organizatoriais irgi pateko ant scenos ir pagrojo keletą gabalų išsirinkę tuos, kurių tekstai rasine ir afro tema, kad perdaug neiškristų iš konteksto. Tai va, festivalio programa buvo tikrai įdomi ir smagi. Šokių pasirodymai vyko visą dieną, vakare ir publika išsijudino šokti ir dažnas eilinis šokėjas ten, mano akimis žiūrint, galėtų lipti ant scenos. O vakare pasibaigus oficialiai programai keletas muzikantų tiesiog atsisėdo ant aikštės ir ėmė būgnyti ekspromtu, pratęsdami vakarėlį iki paryčių. Taigi ir mes ten tų paryčių sulaukėm, o tada iš kažkur susirinko chebra šokėjų, vėl apsirengusių sceninėm suknelėm ir skrybėlėm ir visa procesija patraukė aplink kaimelį būgnydami ir dainuodami. Nerealiai!
Sekmadienis buvo paskirtas ilgam miegui išsinuomotam kambarėly su dideliais vorais, daug uodų ir rupūže (ar kas ten bebūtų buvę... kai paklausiau meksikiečių ar čia milžinė varlė tai jie sakė, kad ne, čia varlės vyras... tai spėju, kad rūpužė). Išsimiegoję dar kartą apėjom kaimelį, kuris yra labai kaimiškas, su kiaulėm ir avim vaikštančiom gatvėse, daug liesų vaikų ir liesų šunų, moterim skalbiančiom upėje ir vyrais gabenančiais krovinius ant mulų. O paskui valgėm tradicinius patiekalus, gėrėm šviežias sultis ir leidom dieną prie upės, kur ausys pailsėjo nuo nesibaigiančio būgnijimo ir pasiruošė sekančiam vakarui. Bet sekmadienį jau taip ilgai neužsivakarojau, nes kitą dieną laukė dar vienas žygis.
Kadangi pirmadienis laisvas tai sugalvojom per jį nuvažiuoti į nacionalinį Colorado parką, kuris yra apie valanda kelio nuo Palenque‘s. Iš pradžių turėjo važiuoti daugiau žmonių, bet po visų festivalių likom tik dvi pasiryžėlės žygeivės – bičiulė iš Slovakijos ir aš. Atvažiavus iki kaimelio prie parko mus pasitiko gidas su dar vienu biču ir jie motociklais nusivežė mus iki parko. Buvo suplanuota trijų valandų pėsčiųjų žygis per parką, kuris yra tiesiog tropinis miškas su daug tipinių augalų ir gyvūnų. Jis yra naudojamas ne tiek kaip turistinė vieta, kiek vieta, kur mokslininkai atlieka įvairius tyrimus, tiria augalus, stebi paukščius, atsiveža studentų biologų grupes ir pan. Buvo smagu tiesiog pasivaikščioti gamtoj ir kvėpuoti gryniausiu oru pačiuose pasaulio plaučiuose. Be to, mūsų gidas Ivanas buvo labai pasikaustęs ir pripasakojo istorijų apie kiekvieną medį. Be jau įprastinių bananų ir kaktusų čia pamatėm medį su spygliuotu kamienu, duodantį pieno, skorpijoną, ėdantį žiogą, vandens krioklį, didelius fluorascentiškai mėlynus drugelius, augalus panašius į medinę grandinę, kupranugario formos medį, iguanos formos uolą, labai taisyklingai apvalius akmenis, šimtametį medį, dielius vorus, lūšies pėdsakus, skruzdžių nešančių lapus koloną, užsimaskavusią varlę ir kolibrį – mažiausią paukštį pasauly. Bet smagumas prasidėjo kai esant maždaug valandai kelio nuo išėjimo prasidėjo tipiškas tropinis lietus, pasižymintis gausa ir intensyvumu. Tarpekliai – praėjimai, per kuriuos atėjome į priekį, einant atgal virto upeliais, o upelis, per kurį bridome anksčiau pavirto Neries dydžio upe. Grįžome į namą prie įėjimo permerkti iki siūlo galo. Bet prisiminkite, kad iki kaimelio, kur važiuoja autobusas namo dar yra atkarpėlė, kurią reikia nuvažiuoti motociklais, o motociklai, deja, negali važiuoti keliu, kuris pavirtęs į upelį. Taigi, šiek tiek apdžiuvusios vėl išlindom į vis nesibaigiantį lietų ir bridom apsemtos iki kelių iki pagrindinio kelio, kur pro šalį važiavęs mototaksi pasigailėjo dviejų šlapių vištų ir pavežė abi ant vieno motociklo iki autobuso stotelės. Taigi pirmadienis gavosi labai šlapias ir motociklingas, bet iš tikro buvo smagu!
Bučkiai, gero savaitgalio, laukiu komentarų ir siunčiu vaizdelių, ši karta netgi judančių! (Tiesa, dauguma fotkiu ne mano, o drauges slovakes, nes ji geresne fotografe ir turi geresni aparata. Taigi (C) Vladimira)
Taigi ilgo savaitgalio ir Amerikos atradimo proga išsiruošėm į kelionę. Su trim meksikiečiais broliais iš reggae grupės Ollin ir su kolege norvege susitikom prie indėnės Katalinos statulos Kartagenoj ir iškeliavom į Palenque. Kelionė buvo miesto autobusu, paskui tarpmiestiniu autobusu, o smagiausia dalis - paskutinė atkarpėlė, kurią reikia įveikti mototaksi. Taigi į Palenque‘s kaimelį įšvilpėm ant mocų su vėjeliu. Čia šį savaitgalį vyko tradicinės, daugiausiai afrikietiškos, muzikos festivalis su daug būgnų ir šokių.
Okei, šioje vietoje padarykime pauzę ir nusikelkime toli į praeitį, kai Kartagena buvo didžiausias pietų Amerikos vergų prekybos uostas, per kurį kolonialistai ispanai laivais gabeno vergus iš Afrikos. Vieną dieną 1596 metais vienu iš tokių laivų buvo atgabentas Benkos Bioho, kuris pasirodo ne iš kelmo spirtas afrikietis buvo ir ne tik kad pats pabėgo nuo vergvaldžių, bet ir ėmė organizuoti masinius pabėgimus, kurti juodaodžių kaimelius ir net rengti ginkluotas atakas prieš Kartagenos miestą. Jis netgi buvo pasiekes taikos sutartį su Kartagenos gubernatorium ir kartu autonomiją savo kaimeliui. Deja, galiausiai jis visgi buvo ispanų pakartas ir ketvirčiuotas. Bet va, tokie laisvų juodaodžių kaimeliai vadinosi palenque´s („aptvertas miestas“). Kadaise jų buvo daugiau, bet iki šiol išlikes yra tik vienas – Palenque de San Basilio, kuriame aš ir buvau. Šis kaimelis visus tuos metus ir išliko palenque – uždara bendruomenė, išlaikiusi savo afrikietiškus papročius, liaudies mediciną, muziką ir šokius, ir netgi išvysčiusi savo kalbą. 1715 m. Ispanijos karalius paskelbė Palenque „pirmuoju laisvu Amerikos kaimu“, kaip išdidžiai savo kaimą palenkiečiai vadina ir šiandien.
Šiandien Palenque‘je gyvena 3500 juodaodžių (politkorektiškai – afrokolumbiečių) ir jie labai pabrėžia savo kaimelio istoriškumą ir tradiciškumą. Ju kalba vadinama Palenquero ir ja kalbama tik čia ir dar kai kur, kur kada nors persikraustė šio kaimelio gyventojai. Tai yra taip vadinama kreolų kalba - maišyta arba iškraipyta svetima kalba, nusavinta kokios nors tautos (čia mano mylimos sesės filologės paaiškinimas) – ir skamba kaip ispanų su kažkokiais afrikietiškais priedais, o patys palenkiečiai savo kalbą vadina tiesiog „kalba“. Ir vaizdeliai Palenque‘je tikrai panašesni į Afriką nei į Ameriką (žr. nuotraukas). Kai kurie maži vaikai gal net nėra iš kaimelio kojos iškėlę ir matę kitokių žmonių, ką jau kalbėti apie tokias milžiniškas blondines mėlynakes kaip aš ar mano bičiulė lenkė. Tai jiems buvo labai smalsu mus ten matyti.
Taigi ir festivalio didžioji dalis buvo afrikietiško arba vergų stiliaus. Kai kurie šokiai buvo grynai iš Afrikos, tokie kur su bikiniais, trumpais sijonėliais ir labai daug kratymosi. Kitus šokius panelės šoka su ilgom suknelėm, o bičai su baltais marškiniais, skarelėm ant kaklo ir skrybelėm ir visi atrodo taip, kaip mes įsivaizduojam vergus Amerikoj iš vergės Izauros ir dėdės Tomo trobelės. Šiuose šokiuose yra ispaniško stiliaus a la flamenco elementų, bet kartu ir afrikietiško uodegų vizginimo. Ir dar juose kartais būna teatralizuotos istorijos apie žmonas su ilgom suknelėm ir vilioklę su trumpu sijonėliu, nuviliojančią visus kaimo vyrus, kurie paskui nedrįsta grįžti į namus. Visus šiuos šokius lydi daugiausiai afrikietiškų būgnų muzika, kuriai pritaria pučiamieji ar dainavimas. Tiesa, vakarinėse dalyse buvo ir kubietiškos muzikos, lotynų amerikietiško stiliaus grupių su salsa ir co., regatton (panašu į hip hopą) ir netgi kažkokio a la techno su robotų stiliaus šokėjais. Be to, mūsų naujieji bičiuliai meksikiečiai pakalbėję su organizatoriais irgi pateko ant scenos ir pagrojo keletą gabalų išsirinkę tuos, kurių tekstai rasine ir afro tema, kad perdaug neiškristų iš konteksto. Tai va, festivalio programa buvo tikrai įdomi ir smagi. Šokių pasirodymai vyko visą dieną, vakare ir publika išsijudino šokti ir dažnas eilinis šokėjas ten, mano akimis žiūrint, galėtų lipti ant scenos. O vakare pasibaigus oficialiai programai keletas muzikantų tiesiog atsisėdo ant aikštės ir ėmė būgnyti ekspromtu, pratęsdami vakarėlį iki paryčių. Taigi ir mes ten tų paryčių sulaukėm, o tada iš kažkur susirinko chebra šokėjų, vėl apsirengusių sceninėm suknelėm ir skrybėlėm ir visa procesija patraukė aplink kaimelį būgnydami ir dainuodami. Nerealiai!
Sekmadienis buvo paskirtas ilgam miegui išsinuomotam kambarėly su dideliais vorais, daug uodų ir rupūže (ar kas ten bebūtų buvę... kai paklausiau meksikiečių ar čia milžinė varlė tai jie sakė, kad ne, čia varlės vyras... tai spėju, kad rūpužė). Išsimiegoję dar kartą apėjom kaimelį, kuris yra labai kaimiškas, su kiaulėm ir avim vaikštančiom gatvėse, daug liesų vaikų ir liesų šunų, moterim skalbiančiom upėje ir vyrais gabenančiais krovinius ant mulų. O paskui valgėm tradicinius patiekalus, gėrėm šviežias sultis ir leidom dieną prie upės, kur ausys pailsėjo nuo nesibaigiančio būgnijimo ir pasiruošė sekančiam vakarui. Bet sekmadienį jau taip ilgai neužsivakarojau, nes kitą dieną laukė dar vienas žygis.
Kadangi pirmadienis laisvas tai sugalvojom per jį nuvažiuoti į nacionalinį Colorado parką, kuris yra apie valanda kelio nuo Palenque‘s. Iš pradžių turėjo važiuoti daugiau žmonių, bet po visų festivalių likom tik dvi pasiryžėlės žygeivės – bičiulė iš Slovakijos ir aš. Atvažiavus iki kaimelio prie parko mus pasitiko gidas su dar vienu biču ir jie motociklais nusivežė mus iki parko. Buvo suplanuota trijų valandų pėsčiųjų žygis per parką, kuris yra tiesiog tropinis miškas su daug tipinių augalų ir gyvūnų. Jis yra naudojamas ne tiek kaip turistinė vieta, kiek vieta, kur mokslininkai atlieka įvairius tyrimus, tiria augalus, stebi paukščius, atsiveža studentų biologų grupes ir pan. Buvo smagu tiesiog pasivaikščioti gamtoj ir kvėpuoti gryniausiu oru pačiuose pasaulio plaučiuose. Be to, mūsų gidas Ivanas buvo labai pasikaustęs ir pripasakojo istorijų apie kiekvieną medį. Be jau įprastinių bananų ir kaktusų čia pamatėm medį su spygliuotu kamienu, duodantį pieno, skorpijoną, ėdantį žiogą, vandens krioklį, didelius fluorascentiškai mėlynus drugelius, augalus panašius į medinę grandinę, kupranugario formos medį, iguanos formos uolą, labai taisyklingai apvalius akmenis, šimtametį medį, dielius vorus, lūšies pėdsakus, skruzdžių nešančių lapus koloną, užsimaskavusią varlę ir kolibrį – mažiausią paukštį pasauly. Bet smagumas prasidėjo kai esant maždaug valandai kelio nuo išėjimo prasidėjo tipiškas tropinis lietus, pasižymintis gausa ir intensyvumu. Tarpekliai – praėjimai, per kuriuos atėjome į priekį, einant atgal virto upeliais, o upelis, per kurį bridome anksčiau pavirto Neries dydžio upe. Grįžome į namą prie įėjimo permerkti iki siūlo galo. Bet prisiminkite, kad iki kaimelio, kur važiuoja autobusas namo dar yra atkarpėlė, kurią reikia nuvažiuoti motociklais, o motociklai, deja, negali važiuoti keliu, kuris pavirtęs į upelį. Taigi, šiek tiek apdžiuvusios vėl išlindom į vis nesibaigiantį lietų ir bridom apsemtos iki kelių iki pagrindinio kelio, kur pro šalį važiavęs mototaksi pasigailėjo dviejų šlapių vištų ir pavežė abi ant vieno motociklo iki autobuso stotelės. Taigi pirmadienis gavosi labai šlapias ir motociklingas, bet iš tikro buvo smagu!
Bučkiai, gero savaitgalio, laukiu komentarų ir siunčiu vaizdelių, ši karta netgi judančių! (Tiesa, dauguma fotkiu ne mano, o drauges slovakes, nes ji geresne fotografe ir turi geresni aparata. Taigi (C) Vladimira)
Skulptura Benkos Bioho atminimui Palenque´je
Festivalio vieta
Sokiai pokiai
Sokejai
Muzikantai
Sokejos ir sokejai
Poilsiaujantis bugnioras
Su grupe Ollin :)
Palenque´s kaimelis...
...ir zmones
Prie upes
Colorado parko gamta
Medis - kupranugaris
Varle
Keliukas i autobusa
7 komentarai:
nu jo, kaip visada - sugebi pažvelgti į viską iš gražiosios pusės :) man tai didžiausią įspūdį paliko jūsų pasivaikščiojimas lietuje, sunku net įsivaizduoti... bet ten juk ir permirkus nešalta, ane?
Sveika!
Tikriausiai tame būgnų ir šokių pasaulyje norėjosi ir pačiai šokti?Ar išmokai afrokolumbietiškai pakratyti užpakaliuką?
Sigutė:)
hehe, nee taip afrikietiskai sokti tai jau gyvenime neismoksiu :) as dar tik mokausi taip a la salsa kraipytis :) smagu, kad ir Jus skaitot! Tavo panos jau irgi cia komentarus rasineja, ir ne bet kokius! :)
Tuos sokejus, regis, maciau Kartagenoje, jie Bolivaro parke vos ne kas vakara soka. Ar cia ne tie?
V.
Jo, Kartagenoje irgi yra tokiu sokeju, kas vakara soka Bolivaro, Santo Domingo aikstese ar prie Don de Fidels. Bet festivaly buvo daugiau tokiu grupiu privaziave is visur..
Mano merginos, o ypač Judita dabar svaigsta nuo kiekvieno tamsesnio gymio vyruko, tai pamatyti tave visokiu chuanu-pablu-karlosu ir t.t. apsupty joms tikra svajonė!
ooo tai tegu atvaziuoja cia manes aplankyt! cia tu chuanu milijonas :)
Rašyti komentarą