Nusileidimas Bogotoje

Bogotoje pabuvau tik dvi dienas, bet gavosi dvi puikios dienos, per kurias spėjau labai dug ką pamatyti. Už tai turiu būti dėkinga Linos draugelio Diego broliams Paulo ir Juan Camilo, Juano draugui Carlos Daniel, mano draugų Mauricio ir Pilar tėvams ir Mauricio broliui Pablo.

Tik nusileidus Bogotoje, visų pirma šis miestas man pasidodė milžiniškas ir chaotiškas ir pagalvojau, kad turėtų būti baisoka gyventi tokioje milijoninėje betvarkėje. Bet paskui supratau, kad gal tiesiog per ilgai gyvenau ultratvarkingoje Vokietijoje ir dėl to nebeįsivaizduoju, kad galima gyventi be Deutsche Ordnung J Šiek tiek apsipratus Bogota atrodo tiesiog gyvybinga ir įvairi, o ne baisi. Bogotoje yra apie 7 mln. gyventojų, ji įkurta ispanų 1538.m. Miestas įsikūręs Andų kalnuose, visa Bogota yra maždaug 2000 m virš jūros lygio ir todėl ten ištisus metus gan šaltoka. Tiesa sakant, vakarais netgi šalau, su savo megztuku ir striukele, kuriuos įsimečiau tik dėl visa ko, nes gi skrendu į pietus.. (O Diego dar parino, kad Lietuva – ledo karalystė, nors pats užaugęs dubake hehe). Oro temperatūra yra visus metus daugmaž tokia pati, kaip sako kolumbiečiai, yra tik du sezonai – kai lyja ir kai lyja mažiau. Bet norint patekti į karštą klimatą tereikia pavažiuoti kokią valandą su mašina. Taigi, jie kaip ir turi metų laikus, tik išsidėsčiusius ne laike, o erdvėje.

Transportas Bogotos gatvėse (kaip ir visoje Kolumbijoje tikriausiai, bent jau Cartagenoj tai tik dar blogiau) yra labai spalvingas ir chaotiškas. Mašinos spaudžia vienos kitas, norėdami persirikiuoti visi grūdasi kaip papuola, garso signalas yra naudojamas ne ekstremaliose situacijose, o kaip įprastas kelionės palydovas, kokius dešimt kartų per minutę, prie šviesoforų stovi žmonės, pardavinėjantys ką nors, plaunantys langus arba linksminantys vairuotojus (pvz., mačiau vieną bičą žongliruojantį didžiuliais peiliais kapokliais vidury gatvės). Dviračių beveik nėra, bet užtai daug motociklų, senoviškų autobusų, taip pat normalus autobusas, toks iš dviejų dalių, kaip pas mus, kuris skaitosi labai modernus ir vadinasi transmilenium. Su tokiu ir aš pravažiavau, o viduj sėdėjom ant grindų. Su tais senoviškais daugiau pavažinėjau Cartagenoj. Taip pat Bogotos gatvėse karts nuo karto galima pamatyti vežimą su arkliu ar asilą tempiantį nešulius.

Bogotos gatvėse yra labai daug prekeivių, pardavinėjančių vaisius (ooo kiek čia jų įvairiausių, tokių, kokių gyvenime nesu mačius ir nežinau pavadinimų, visi švieži ir skanūs!), šviežiai spaustas sultis, saldumynus, kolumbietišką greitą maistą (daugiausiai visokie riebaluose virti pyragaičiai, a la čebai, arba kažkas, kas dar kolkas išvis nežinau iš ko padaryta..), cigaretes (jas galima pirkti po vieną, hehe, atsimenat, ir pas mus taip buvo kadaise..), mobilaus telefono minutes (t.y. sumoki prekeiviui ir jis tau leidžia paskambinti iš savo telefono, visai praktiška, jei tau kaip tik baigiasi sąskaita ar pan.), visokius dirbinius, papuošalus (jų nerealiai daug ir jie nerealiai gražūs, prieš grįždama turėsiu gerokai apsipirkti!). Taip pat buvom vienoj gatvėj, kur renkasi smaragdų pardavėjai. Ten tiesiog stovi daug žmonių ir įtariai dairosi, niekas nerodo tų smaragdų ir nėra jokių užrašų ar pan., visi tiesiog žino, kad čia smaragdų turgus. Kadangi as nebuvau mačiusi tikro smaragdo, mes paklausėm vieno iš ten stovinčių, gal jis netyčia jų turi. Ir prasidėjo ataka... Visi tie pardavėjai subėgo aplink mus, puolė vynioti savo smaragdus, rodyti, siūlyti, šaukti viens per kitą ir tampyti mus už rankovių. Pasprukom su daugybe „muchas gracias“ ir greituoju ėjimu.

Bogotoj mane nustebino ant kiekvieno kampo stovintys policininkai ir kažkokie kareiviai. Netgi policininkai kažkaip kareiviškai atrodo ir netgi prekybos centrų apsauginiai kartais laiko didžiulius ginklus, tokius automatus kaip iš filmų. Tas pats beje ir Kartagenoj. Aš dar ne visai susigaudau, kiek iš tikro čia yra pavojinga. Aš kolkas nemačiau jokių gaujų, ginkluotų civilių, negirdėjau daug istorijų apie plėšimus, kaip pavyzdžiui Lina pasakodavo iš Pietų Afrikos. Bet kai pagalvoji, jei jau visi apsauginiai laiko tuos ginklus tai turbūt ne be reikalo. Visi kolumbiečiai man patarė saugoti savo daiktus, būti atsargiai, nevaikščioti vienai vargšų rajonuose ar tamsiu metu, nerodyti pinigų, fotoaparatų ar kompiuterių. Bet jie taip pat sakė, kad bendrai situaciją nėra tokia jau siaubinga, kaip mes gal kartais Europoje įsivaizduojam, kad apskritai daug kas yra pagerėję per paskutinius keletą metų (sumažėję pagrobimų), kad visi tie partizanai ir geriljos yra kaimuose ir džiunglėse, o miestuose yra tiesiog paprasti nusikaltimai, kurių, aišku, reikia saugotis. Bet čia yra daug taisyklių dėl saugumo. Pavyzdžiuj, norint banke išsikeisti pinigus reikia ne tik kad parodyti savo pasą ir pasirašyti kažkokį popierių, bet netgi palikti savo piršto atspaudą. O čia, Kartagenoj, kad mane užregistruotų netgi ėmė mano kraujo mėginį. Bet kolumbiečiams tai viskas atrodo normalu, jie sako, kad čia tiesiog dėl saugumo.

Su Juan‘u ir Carlos‘u išėjom apžiūrėti miesto. Pirmiausia užsikėlėm į Monserrate kalną, kuris yra vidury miesto, ant jo viršūnės yra graži balta bažnyčia, be to nuo jo atsiveria įspūdingas vaizdelis į visą milžinę Bogotą. Paskui užsukom į tokį rajonėlį, kuris vadinasi Candelaria. Jis sudarytas iš siaurų gatvelių su spalvotais namais, ir yra toks kaip ir senamiestis, namai yra dar iš kolonijos laikų ir truputi primena Ispaniją (naujuose miegamuosiuose rajonuose namai dažnai yra tokie daugiaaukščiai, beveik kaip mūsų sovietiniai, tik šiek tiek gražesni). Taip pat buvom Bolivar aikštėj, aplink kurią išsidėstę parlamento pastatai. Ten yra ir vieta, kur buvo sušaudyti žymūs kovotojai už nepriklausomybę (kurią Kolumbija gavo 1819 m.), matosi kulkų žymės. Netoliese yra prezidento rūmai, kur jis ir jo šeima ir gyvena, ten aptvertas gana didelis plotas, keletas pastatų, tarp jų parkai, o visur aplinkui nereali apsauga, policija, kariūnai - apsauginiai su automatais, tikrinamos rankinės ir t.t. (Dabartinis Kolumbijos prezidentas yra Alvaro Uribe, dešinysis politikas, palaikantis labai gerus ryšius su JAV ir Bušu, labai nekenčiantis narko-partizanų ir prieš juos visaip kovojantis. Nežinau, vieniems žmonėms jis patinka, kitiems nelabai, dėl to, kad toks proamerikietiškas. Beje, buvęs Bogotos meras Antanas Mockus patinka beveik visiems mano sutiktiems kolumbiečiams, visi sako, kad jis - labai išsilavinęs ir sąžiningas žmogus). Toliau užsukom į porą muziejų, man labiausiai patiko Botero muziejus. Jis yra turbūt garsiausias Kolumbijos tapytojas ir skulptorius, vaizduojantis visus žmones ir daiktus storais. Iš pradžių juokinga, bet kuo ilgiau žiūri, tuo labiau pradeda patikti visi tie storuliai, bent jau man. Ne, tikrai liuks paveikslai. Dar buvom bažnyčioje, kurioje yra maža Jėzaus skulptūrėlė su labai ilgais plaukais. Sako, kad tuos plaukus nukerpa, bet jie vėl atauga. Stebuklas! Na, Bogotos jaunimas skeptiškaip pasisakė šiuo klausimu, bet et, ką gali žinot... Mačiau ir keletą universitetų, kai kurie tikrai gražūs ir jaukūs, su daug augalijos aplinkui. Kolumbijoje yra valstybiniai ir privatūs universitetai, kai kurie valstybiniai yra geri, bet į juos sunku patekti, kiti laikomi šiek tiek antrarūšiais ir juos baigus ne tokios geros darbo galimybės. Kolumbiečiai man sakė, kad visi, kas gali sau tą leisti, eina studijuoti privačiuose universitetuose.

Kalbant apie žmonių gyvenimo lygį, Kolumbija yra kontrastų šalis (tas matosi Bogotoje ir netgi ryškiau Kartagenoje). Bogotos pietinė dalis yra neturtinga, o šiaurė laikoma pasiturinčia. Bet vietomis vargšų kvartalai yra visiškai prie pat turtuolių namų. Taip pat ir gatvėse blizgantys automobiliai važiuoja greta suklerusių autobusų ar arklių tempiamų vežimų. Visuose pasiturinčiuose namuose (na, jie nėra kažkokie turtuoliai, normalūs dirbantys žmonės, tokie kaip jūs, pas mus būtų vidurinioji klasė, bet Kolubijoj beveik nėra viduriniosios klasės) yra tarnaitės, kurios gamina maistą ir rūpinasi buitim, bet taip pat ten ir gyvena ir yra šeimos narės, dažnai labai mylimos vaikų (nu grynai kaip meksikietiškuose serialuose, kur būna visada kokia nors storulė mama Čiolia, kuriai jaunos panelės patiki savo širdies paslaptis...) Tačiau gatvėse galima pamatyti ir labai neturtingų žmonių, tokių suvargusių, liesų, kartais miegančių ant gatvės.

Paskutinis dalykas, kurį noriu aprašyti, tai žmonės, kuriuos sutikau Bogotoje. Jie visi man pasirodė labai mieli ir faini! Paulo su savo drauge Andrea pasiėmė mane iš oro uosto, abu Diego broliai labai manimi rūpinosi, Juan‘as supažindino su savo draugų chebra, kurie irgi atrodė labai simpatiški, dauguma studijuojantys ar studijavę užsienyje, visi gerai kalbantys angliškai. O dar buvau vakarieniauti pas kitų draugų tėvus, buvo labai fainas vakaras, nes jie tokie protingi žmonės, bet ir labai linksmi. Galiausiai grįžau namo ant Pablo motociklo per naktinę Bogotą, į kurią dar būtinai sugrįšiu.

Vaisiai, kuriu gyvenime nebuvau maciusi

Kontrastai

Verslininkai, vargsai ir policija

Baznycia ir kalnai aplink Bogota

Candelaria - spalvotu namu rajonelis

Zmones sedinejantys ant bordiuru Bogotoje visai normalu

Kabakas :)

Botero storule Mona Lisa

Plaza de Bolivar

Kalnai visur aplink Bogota

Policija atrodo kaip kareiviai ir ju yra ant kiekvieno kampo

Ziurekit, tiesiai uz manes - asiliukas!


Su Juan ir Carlos