Jei Bogotoje teko išsitraukti megztinį ir striukę, tai su jais išlipus iš lėktuvo Kartagenoje atrodžiau tiesiog juokingai. Tik nusileidus trapu į veidą trenkė tropinis karštis, megztukas buvo suvyniotas, vėliau įkištas į spintos gilumą ir nuo tada daugiau niekada nematė dienos šviesos. Valio! Tikslas pasiektas! Aš Karibų pakrantėje!
Kaip jau supratote, Kartagenoje karšta. Tikslios temperatūros nežinau, bet man atrodo, kad ji svyruoja tarp 30 „vėsiomis“ dienomis ir 35 šiltesnėmis. Be to, oro drėgnumas labai didelis, todėl karštis toks sunkus ir verčiantis labai daug prakaituoti. Dar gerai neišsiaiškinau, kokias kosmetines gudrybes naudoja kolumbietės, bet jos kažkaip sugeba ir tokiomis sąlygomis atrodyti normaliai. Bet europietės, tame tarpe ir aš, dažnai vidury dienos atrodo kaip ką tik prabėgusios maratoną. Hmm, kalbant apie mane dar galima paminėti kad aš, iš to begalinio noro kuo greičiau tapti šokoladine, kaip visada, tapau raudona kaip pomidoras, o dabar pamažu keičiu odą. Bet galiu jus paguosti, kad mano nekokia išvaizda neturi jokios reikšmės, nes vis tiek čia visi vietiniai mano, kad aš labai graži, nes jie, kaip sakė Tomas „baltos mergos nematę“. Iš tikro tai į mane čia gatvėje visi spokso, del ūgio, del akių, del plaukų, bet negali pykti, nes man jie irgi visi atrodo tokie įdomūs, norisi juos fotografuoti ir rodyti jums. Taigi 1:1, jie spokso – aš irgi spoksau. (čia taip aš rašau apimta tolerancijos, bet vakar pvz buvau jau tokia pikta ant jų, kad kiekviena išdrįsusi ką nors man pasakyti gatvėj iškeikiau lietuviškai).
Taigi Kartagena. Vienas Kartagenos kraštas išeina į Karibų jūrą ir ten ji sudaro tokį mažytį pusiasalį, kurio kitoje pusėje yra įlanką, o toje įlankoje sala. O už įlankos, judant tolyn nuo jūros, tęsiasi dar didžiulis plotas miesto. Tai va, pusiasalyje yra rajonas Boca Grande. Tai turistinis rajonas, su daugiaaukščiais viešbučiais, pilnas prekeivių, pardavinėjančių viską trigubai brangiau ir medžiojančių baltus kvailus turtuolius. Čia yra ir pagrindinis Kartagenos pliažas. Šiaip jau pliažas čia nėra super gražus, nes siauras ir iškart už jo gatvė (į gražesnius paplūdymius reikia pavažiuoti šiek tiek už miesto arba plaukt į salas). Bet jūra vis tiek labai graži ir labai gera žinoti, kad ji taip arti. Aš tam rajone buvau kolkas tik vieną kartą. Einant pliažu ten taip pat be perstojo kalbina prekeiviai – gal pakabukų, o gal atsigerti, lady, lady, gal norėtumėt masažo, o gal virtų krabų, šviežių kokosų ar supint jūsų plaukus į milijoną kasyčių? Šiaip jau užknisa, bet pastebėjau, kad patys kolumbiečiai niekada nesusierzina dėl tų prekeivių ir visada reaguoja draugišku „ačiū, ne“. Ir aš pati kai pagalvoju, kad tie žmonės tiesiog dirba savo kasdieninį darbą ir iš to gyvena, tai perdaug nesierzinu. Tai va, kita dalis pusiasalio yra senamiestis. Jame yra daugybė mažų gatvelių ir tokie spalvoti senoviniai namai, labai labai gražu! Centre yra didelė katedra, o pagrindinė susitikimų vieta – bokštas su laikrodžiu. Senamiesty yra ir daug kabakų ir salsa klubų, o dalis jo aptverta sena buvusia miesto siena, kuri yra tokia plati, kad vietiniai studenčiokai labai mėgsta vakarais tiesiog sėdėti ant sienos ir gurkšnoti romą. Prisiglaudęs prie centro yra ir mano rajonas Getsemani. Tai nelabai turtingas rajonas, bet ir nelabai skurdus, kiek suprantu. Tikrai turtinguose rajonuose namai yra aptverti tvorom, vartais ir apsauginiais ir visi sėdi savo namuose ar kiemuose. Mano rajone namai yra tokie maži ir spalvoti, o žmonės per dienas sėdi ant gatvės priešais namus, išsineša kėdes, plepa su kaimynais ir leidžia muziką. Labai smagu čia gyventi! Savaitgaliais pagrindinėj aikštėj susirenka daugybė žmonių ir būriuojasi bei šoka. Aš pati gyvenu mėlynam name, nuomojuosi kambarį pas bobulę, kuri kartais būna įkyroka, bet šiaip jau visai nieko, nesiparina jei aš vėlai grįžtu, nes linki man susirasti kolumbietį ir nuolat kalba su manim savo costeño ispanų, o kai aš nesuprantu kartais taip juokingai susinervina. Pavyzdžiui, aš verdu valgyti, o ji su šypsena sako „skaniai atrodo“, tada aš aišku nesuprantu, sakau „ką?“, o ji tada taip piktai beveik užrinka „skaniai atrodo sakau!“ Haha...na, bus matyt, kaip man čia seksis gyvent... Aha, bet grįžtant prie miesto, reikia paminėti, kad be pliažo, centro ir salos, kurioje yra turtingas rajonas ir mano univeras, dar yra didžiulis miestas su įvairiais rajonais. Paprastai turistai ten išvis kojos nekelia, bet mano darbas penktadieniais yra fakultete kitam miesto gale, tai aš ten pravažiuodama šiek tiek pamatau. Reiks kada geriau ištyrinėti, keletas kolegų gyvena įvairiuose rajonuose, tai aplankysiu ir tada papasakosiu daugiau.
Kalbant apie Kartageną, privaloma kalbėti apie muziką, nes ji čia groja ant kiekvieno kampo, nes šalia žinomų salsos ir merengės, čia skamba vallenato, tipiška karibų pakrantės muzika. Nors seniau nebuvau didelė lotynų muzikos ir šokių gerbėja, čia man ta muzika pradėjo labai patikti. Gal dėl to, kad ji čia kažkaip vietoj, kad žmonės šoka natūraliai, o ne taip, kaip mokėsi šokių kursuose. Ta prasme, tai nereiškia, kad jie šoka blogai. Vieną vakarą varėm tokiu linskmuoju autobusu su muzikantais ir t.t. ir buvo šokių–užpakalio kraipymo konkursas. Tai kai kurias kolumbietes ūūūū norėtumėt jūs pamatyti... Kaip man sakė vienas vietinis jūreivis „mes gimėm šokdami“. Tai va, aš irgi bandau išmokti čia visų tų šokių, nors kolkas nekaip gaunasi, bet smagu vistiek, o dar priedo atsiranda visokių mokytojų, nes kaip jau minėjau blondinės čia – retenybė (aha, jie čia apie mane sako „mona“, o tai reiškia blondinė, patys jies blondinės, gal ryžos nematę...). Bet iš tikro čia visi moka taip gerai šokti, pavyzdžiuj, mūsų aikštėj stovi sulčių pardavėja, sena jau moteris, stora tokia truputį, bet nuobodžiaudama prie tų savo sulčių pradeda įgudusiu judesiu linguoti klubais į muzikos ritmą ir matosi, kad jaunystėj tai irgi viena iš tų ūūūūūū buvo.
Mokytis ispanų kalbos Kartagenoje pasirodo buvo drąsus sprendimas, nes dauguma žmonių čia kalba costeño dialektu, kuris pasižymi tuo, kad kalbama labai greitai, pametamos galūnės ir taip peršokama per raides, lyg tingėtų judinti burną. Na, bet vis tiek stengiuosi daug kalbėti ir mokausi po truputį. Sako, jei išmoksiu suprast costeño, suprasiu bet kokį ispanų dialektą.
Ir patys Kartagenos žmonės yra vadinami costeños – krantiečiai. Dar Kolumbijoje yra paisas (is Medellin apylinkiu), caleños (is Cali), rolos (is Bogotos). Apie kitus dar daug nežinau, bet costeños man atrodo labai linksmi žmonės. Kaip man pasakojo vienas studentas atsakinėdamas per egzaminą žodžiu, costeños yra labai pozityvūs ir, net tada, kai turi problemų, perdaug nesijaudina ir džiaugiasi gyvenimu. Tokie jie man ir atrodo, kai matau tuos žmones linksmus sėdinčius gatvėje, o už atvirų durų jų tikrai ne itin turtingus namus, kai matau bičą, visą dieną besikratantį karštu ir dulkėtu autobusu energingai šokinėjantį, juokaujantį su draugeliais – bičais iš kitų autobusų; arba bičą visą dieną gulintį prie bažnyčios ir pasitinkantį mane plačia šypsena, kai aš pro jį einu iš darbo namo. Na, aišku, nėra čia viskas taip jau tralialia gražu ir paprasta, bet, kiek iki šiol mačiau, žmonės atrodo linksmi.
Apie transportą Kartagenoje irgi verta kalbėti atskirai. Čia yra daug visokių viešojo transporto priemonių – senoviški autobusai, irgi senoviški minibusai, paprastas taksi, colectivos - taksi, į kurį kartu sėda bet kokie nepažįstami žmonės ir, žinoma, mototaksi – taksi motociklai. Autobuse šalia vairuotojo visada sėdi dar vienas žmogus, kuris renka pinigus iš įlipančių ir pakeliui rėkauja pro langą autobuso kryptį, taip jį reklamuodamas ir bandydamas pritraukti keleivių. Sustojus kamštyje tas bičas kartais iššoka iš autobuso, bėgioja aplink, rėkauja, perka vandenį, sveikinasi su prekeiviais ir kitų autobusų „reklameriais“, o paskui įšoka atgal į jau važiuojantį autobusą. Jei man tie transporto kamščiai, kur visi sustoja kryžmai įstrižai ir sutartinai spaudžia garso signalus atrodo truputį baisoki, tai tie autobusų bičai juose jaučiasi kaip žuvys vandenyje, nardo tarp autobusų ir visai nieko nebijo. Autobusas neturi stotelių, jį reikia susistabdyti gatvėje pakėlus ranką, o norint išlipti reikia šaukti „parada parada!” („stotelė stotelė!“). Colectivos skiriasi nuo paprastų taksi tik tuo, kad vairuotojas rodo iškėlęs pirštus, kiek laisvų vietų dar turi. Reikia žiūrėt įdėmiai! O mototaksi skiriasi nuo paprastų motociklų tuo, kad kur nors prie šono kabo antras šalmas. Aš su tokiu važiavau vieną kartą. Aišku, man atrodo labai faina važinėtis po miestą ant motociklo, bet visi vietiniai sako, kad pavojinga, nes būna daug nelaimių. Visi taksi ir mototaksi kai yra laisvi važiuoja lėtai ir pypsi kiekvienam praeiviui, kviesdami keliauti su jais. Iš pradžių aš atsisukinėdavau į kiekvieną pyptelėjimą, bet dabar jau pripratau prie šio kasdieninio garsinio gatvių fono.
Kartagenoje pamačiau dar milijoną rūšių vaisų, kokios net nežinojau, kad egzistuoja. Gatvėse vaisius čia pardavinėja iš tokių karučių, kuriuos pardavėjai stumdo šūkaudami vaisių pavadinimus, maždaug kaip būtų „apelsinai, mandarinai!“, tik pavadinimai visi kažkokie abrakadabra. Kiti pardavėjai pardavinėja jau supjaustytų vaisių gabalėlius, pavyzdžiui, mango, arbūzų ar ananasų. Dar yra labai daug sulčių pardavėjų, jas spaudžia tiesiai tau prieš akis, prideda daug ledo ir, jei nori, įpila pieno. Mmmmmm labai skanu!
Galėčiau čia rašyti ir rašyti, bet atsibos jums tiek daug skaityt... Geriau pasižiūrėkit fotkes, tarp jų keletas iš šio savaitgalio apsilankymų botanikos sode ir salelėje Boca Chica. Daugiau apie Cartageną coming soon… Hasta luego!
Kaip jau supratote, Kartagenoje karšta. Tikslios temperatūros nežinau, bet man atrodo, kad ji svyruoja tarp 30 „vėsiomis“ dienomis ir 35 šiltesnėmis. Be to, oro drėgnumas labai didelis, todėl karštis toks sunkus ir verčiantis labai daug prakaituoti. Dar gerai neišsiaiškinau, kokias kosmetines gudrybes naudoja kolumbietės, bet jos kažkaip sugeba ir tokiomis sąlygomis atrodyti normaliai. Bet europietės, tame tarpe ir aš, dažnai vidury dienos atrodo kaip ką tik prabėgusios maratoną. Hmm, kalbant apie mane dar galima paminėti kad aš, iš to begalinio noro kuo greičiau tapti šokoladine, kaip visada, tapau raudona kaip pomidoras, o dabar pamažu keičiu odą. Bet galiu jus paguosti, kad mano nekokia išvaizda neturi jokios reikšmės, nes vis tiek čia visi vietiniai mano, kad aš labai graži, nes jie, kaip sakė Tomas „baltos mergos nematę“. Iš tikro tai į mane čia gatvėje visi spokso, del ūgio, del akių, del plaukų, bet negali pykti, nes man jie irgi visi atrodo tokie įdomūs, norisi juos fotografuoti ir rodyti jums. Taigi 1:1, jie spokso – aš irgi spoksau. (čia taip aš rašau apimta tolerancijos, bet vakar pvz buvau jau tokia pikta ant jų, kad kiekviena išdrįsusi ką nors man pasakyti gatvėj iškeikiau lietuviškai).
Taigi Kartagena. Vienas Kartagenos kraštas išeina į Karibų jūrą ir ten ji sudaro tokį mažytį pusiasalį, kurio kitoje pusėje yra įlanką, o toje įlankoje sala. O už įlankos, judant tolyn nuo jūros, tęsiasi dar didžiulis plotas miesto. Tai va, pusiasalyje yra rajonas Boca Grande. Tai turistinis rajonas, su daugiaaukščiais viešbučiais, pilnas prekeivių, pardavinėjančių viską trigubai brangiau ir medžiojančių baltus kvailus turtuolius. Čia yra ir pagrindinis Kartagenos pliažas. Šiaip jau pliažas čia nėra super gražus, nes siauras ir iškart už jo gatvė (į gražesnius paplūdymius reikia pavažiuoti šiek tiek už miesto arba plaukt į salas). Bet jūra vis tiek labai graži ir labai gera žinoti, kad ji taip arti. Aš tam rajone buvau kolkas tik vieną kartą. Einant pliažu ten taip pat be perstojo kalbina prekeiviai – gal pakabukų, o gal atsigerti, lady, lady, gal norėtumėt masažo, o gal virtų krabų, šviežių kokosų ar supint jūsų plaukus į milijoną kasyčių? Šiaip jau užknisa, bet pastebėjau, kad patys kolumbiečiai niekada nesusierzina dėl tų prekeivių ir visada reaguoja draugišku „ačiū, ne“. Ir aš pati kai pagalvoju, kad tie žmonės tiesiog dirba savo kasdieninį darbą ir iš to gyvena, tai perdaug nesierzinu. Tai va, kita dalis pusiasalio yra senamiestis. Jame yra daugybė mažų gatvelių ir tokie spalvoti senoviniai namai, labai labai gražu! Centre yra didelė katedra, o pagrindinė susitikimų vieta – bokštas su laikrodžiu. Senamiesty yra ir daug kabakų ir salsa klubų, o dalis jo aptverta sena buvusia miesto siena, kuri yra tokia plati, kad vietiniai studenčiokai labai mėgsta vakarais tiesiog sėdėti ant sienos ir gurkšnoti romą. Prisiglaudęs prie centro yra ir mano rajonas Getsemani. Tai nelabai turtingas rajonas, bet ir nelabai skurdus, kiek suprantu. Tikrai turtinguose rajonuose namai yra aptverti tvorom, vartais ir apsauginiais ir visi sėdi savo namuose ar kiemuose. Mano rajone namai yra tokie maži ir spalvoti, o žmonės per dienas sėdi ant gatvės priešais namus, išsineša kėdes, plepa su kaimynais ir leidžia muziką. Labai smagu čia gyventi! Savaitgaliais pagrindinėj aikštėj susirenka daugybė žmonių ir būriuojasi bei šoka. Aš pati gyvenu mėlynam name, nuomojuosi kambarį pas bobulę, kuri kartais būna įkyroka, bet šiaip jau visai nieko, nesiparina jei aš vėlai grįžtu, nes linki man susirasti kolumbietį ir nuolat kalba su manim savo costeño ispanų, o kai aš nesuprantu kartais taip juokingai susinervina. Pavyzdžiui, aš verdu valgyti, o ji su šypsena sako „skaniai atrodo“, tada aš aišku nesuprantu, sakau „ką?“, o ji tada taip piktai beveik užrinka „skaniai atrodo sakau!“ Haha...na, bus matyt, kaip man čia seksis gyvent... Aha, bet grįžtant prie miesto, reikia paminėti, kad be pliažo, centro ir salos, kurioje yra turtingas rajonas ir mano univeras, dar yra didžiulis miestas su įvairiais rajonais. Paprastai turistai ten išvis kojos nekelia, bet mano darbas penktadieniais yra fakultete kitam miesto gale, tai aš ten pravažiuodama šiek tiek pamatau. Reiks kada geriau ištyrinėti, keletas kolegų gyvena įvairiuose rajonuose, tai aplankysiu ir tada papasakosiu daugiau.
Kalbant apie Kartageną, privaloma kalbėti apie muziką, nes ji čia groja ant kiekvieno kampo, nes šalia žinomų salsos ir merengės, čia skamba vallenato, tipiška karibų pakrantės muzika. Nors seniau nebuvau didelė lotynų muzikos ir šokių gerbėja, čia man ta muzika pradėjo labai patikti. Gal dėl to, kad ji čia kažkaip vietoj, kad žmonės šoka natūraliai, o ne taip, kaip mokėsi šokių kursuose. Ta prasme, tai nereiškia, kad jie šoka blogai. Vieną vakarą varėm tokiu linskmuoju autobusu su muzikantais ir t.t. ir buvo šokių–užpakalio kraipymo konkursas. Tai kai kurias kolumbietes ūūūū norėtumėt jūs pamatyti... Kaip man sakė vienas vietinis jūreivis „mes gimėm šokdami“. Tai va, aš irgi bandau išmokti čia visų tų šokių, nors kolkas nekaip gaunasi, bet smagu vistiek, o dar priedo atsiranda visokių mokytojų, nes kaip jau minėjau blondinės čia – retenybė (aha, jie čia apie mane sako „mona“, o tai reiškia blondinė, patys jies blondinės, gal ryžos nematę...). Bet iš tikro čia visi moka taip gerai šokti, pavyzdžiuj, mūsų aikštėj stovi sulčių pardavėja, sena jau moteris, stora tokia truputį, bet nuobodžiaudama prie tų savo sulčių pradeda įgudusiu judesiu linguoti klubais į muzikos ritmą ir matosi, kad jaunystėj tai irgi viena iš tų ūūūūūū buvo.
Mokytis ispanų kalbos Kartagenoje pasirodo buvo drąsus sprendimas, nes dauguma žmonių čia kalba costeño dialektu, kuris pasižymi tuo, kad kalbama labai greitai, pametamos galūnės ir taip peršokama per raides, lyg tingėtų judinti burną. Na, bet vis tiek stengiuosi daug kalbėti ir mokausi po truputį. Sako, jei išmoksiu suprast costeño, suprasiu bet kokį ispanų dialektą.
Ir patys Kartagenos žmonės yra vadinami costeños – krantiečiai. Dar Kolumbijoje yra paisas (is Medellin apylinkiu), caleños (is Cali), rolos (is Bogotos). Apie kitus dar daug nežinau, bet costeños man atrodo labai linksmi žmonės. Kaip man pasakojo vienas studentas atsakinėdamas per egzaminą žodžiu, costeños yra labai pozityvūs ir, net tada, kai turi problemų, perdaug nesijaudina ir džiaugiasi gyvenimu. Tokie jie man ir atrodo, kai matau tuos žmones linksmus sėdinčius gatvėje, o už atvirų durų jų tikrai ne itin turtingus namus, kai matau bičą, visą dieną besikratantį karštu ir dulkėtu autobusu energingai šokinėjantį, juokaujantį su draugeliais – bičais iš kitų autobusų; arba bičą visą dieną gulintį prie bažnyčios ir pasitinkantį mane plačia šypsena, kai aš pro jį einu iš darbo namo. Na, aišku, nėra čia viskas taip jau tralialia gražu ir paprasta, bet, kiek iki šiol mačiau, žmonės atrodo linksmi.
Apie transportą Kartagenoje irgi verta kalbėti atskirai. Čia yra daug visokių viešojo transporto priemonių – senoviški autobusai, irgi senoviški minibusai, paprastas taksi, colectivos - taksi, į kurį kartu sėda bet kokie nepažįstami žmonės ir, žinoma, mototaksi – taksi motociklai. Autobuse šalia vairuotojo visada sėdi dar vienas žmogus, kuris renka pinigus iš įlipančių ir pakeliui rėkauja pro langą autobuso kryptį, taip jį reklamuodamas ir bandydamas pritraukti keleivių. Sustojus kamštyje tas bičas kartais iššoka iš autobuso, bėgioja aplink, rėkauja, perka vandenį, sveikinasi su prekeiviais ir kitų autobusų „reklameriais“, o paskui įšoka atgal į jau važiuojantį autobusą. Jei man tie transporto kamščiai, kur visi sustoja kryžmai įstrižai ir sutartinai spaudžia garso signalus atrodo truputį baisoki, tai tie autobusų bičai juose jaučiasi kaip žuvys vandenyje, nardo tarp autobusų ir visai nieko nebijo. Autobusas neturi stotelių, jį reikia susistabdyti gatvėje pakėlus ranką, o norint išlipti reikia šaukti „parada parada!” („stotelė stotelė!“). Colectivos skiriasi nuo paprastų taksi tik tuo, kad vairuotojas rodo iškėlęs pirštus, kiek laisvų vietų dar turi. Reikia žiūrėt įdėmiai! O mototaksi skiriasi nuo paprastų motociklų tuo, kad kur nors prie šono kabo antras šalmas. Aš su tokiu važiavau vieną kartą. Aišku, man atrodo labai faina važinėtis po miestą ant motociklo, bet visi vietiniai sako, kad pavojinga, nes būna daug nelaimių. Visi taksi ir mototaksi kai yra laisvi važiuoja lėtai ir pypsi kiekvienam praeiviui, kviesdami keliauti su jais. Iš pradžių aš atsisukinėdavau į kiekvieną pyptelėjimą, bet dabar jau pripratau prie šio kasdieninio garsinio gatvių fono.
Kartagenoje pamačiau dar milijoną rūšių vaisų, kokios net nežinojau, kad egzistuoja. Gatvėse vaisius čia pardavinėja iš tokių karučių, kuriuos pardavėjai stumdo šūkaudami vaisių pavadinimus, maždaug kaip būtų „apelsinai, mandarinai!“, tik pavadinimai visi kažkokie abrakadabra. Kiti pardavėjai pardavinėja jau supjaustytų vaisių gabalėlius, pavyzdžiui, mango, arbūzų ar ananasų. Dar yra labai daug sulčių pardavėjų, jas spaudžia tiesiai tau prieš akis, prideda daug ledo ir, jei nori, įpila pieno. Mmmmmm labai skanu!
Galėčiau čia rašyti ir rašyti, bet atsibos jums tiek daug skaityt... Geriau pasižiūrėkit fotkes, tarp jų keletas iš šio savaitgalio apsilankymų botanikos sode ir salelėje Boca Chica. Daugiau apie Cartageną coming soon… Hasta luego!
Papludimys Boca Chica saleleje
Papugos pozuoja pries kameras botanikos sode
Botanikos sode
Cia ne mano, o drauges slovakes fotografiniai menai
Nuostabioji Karibu pakrante miela ir kiaulems
Tvirtove skirta ginti Kartagena nuo anglu saloje Boca Chica
Gatvele mano rajone Getsemani
Mano melynas namas
Kartagenos pilis pavakare
Gele vardu imperatoriaus lazda is botanikos sodo
Bezdzione botanikos sode
Zilabarzdis Getsemani gatveleje
Getsemani
Getsemani gatveles visada pilnos zmoniu
Gatves prekeives
Aikste prie mano namu
Sulciu spaudejas
Pavargai topinti? sok ant mototaksi!
Kartagena yra vienas svarbiausiu Kolumbijos uostu
Gatvele mano rajone
Getsemani namai
Turistinis rajonas Boca Grande
Ji net neprilaiko jo rankomis!
Plaza de la trinidad prie pat mano namu
Vaisiu pardavejas
Prekeivis su mulu (?) turtingame rajone
7 komentarai:
Very nices pictures!! What language is this :)
jega :) tavo namelis irgi labai krutas, o visi nuotykiai linksmi, zodziu reklamuok toliau ir rasyk daugiau, kad visi cia uzsiparintu tave aplankyt su mumis, hehe :)
lina
jooo, davai visi uzsiparinkit aplankyt mane!!! :) matot gi, cia nerealu!
Dear Maria, thanks for your comment, the pictures cannot be bad if you take them in places like this :) The language is Lithuanian as well as the readers of this blog :) you´re welcome to read an English version colombiandiary.blogspot.com
aga, visiems pietieciams kas ne juodaplauke, tai blondine, tad, brangioji, teks pratintis prie pravardziavimo blondinke ;))
Labai ispudinga:) Labai idomu:) Nors perskaiciau gerokia paveluotai, bet labai faina, kad nepatingi parasyti.
Sveika, Kotryna,
Susidomėję skaitome, ką rašai, laukiam naujų įspūdžių. Linkim tau sėkmės!
Sigutė su visa Milvidų šeima :)
Rašyti komentarą