This is Colombia

Kartagenoje rajonai pagal pajamų lygį yra suskirstyti į šešias kategorijas, kur šešetas yra turtingas rajonas, o vienetas – skurdus. Aš gyvenu „penkete“, dirbu „šešete“, o savaitgaliais lankausi diskotekose irgi „šešete“. Taigi ramiausiai galėčiau praleisti čia visus penkis mėnesius džiaugdamasi gražiu istorišku karibišku miestu ir net nežinodama, kad „vienetai“ egzistuoja. Bet kaipgi tada galėčiau jum pasakoti, kad mačiau Kartageną, kurios, pasirodo, net 70% gyventojų yra žemiau skurdo ribos?

Dvi mano bičiulės Kartagenoje dirba savanorėmis ir kas dieną mato toli gražu ne rožinę šio miesto pusę. Taigi nusprendžiau aplankyti jų darbovietes ir šio to naujo sužinoti. Su vokietuke Sonja praleidau visą šeštadienį žaisdama su jos vargšų vaikais. (Tikrai ne pats nuobodžiausias būdas praleisti šeštadienį... Buvo nerealiai smagu!) O olandę Marilenę aplankiau jos darbe antradienį, truputį savavališkai pasiėmusi prailgintą pietų pertrauką.

Rajone aplink Sonjos darbovietę atsiveria maždaug toks vaizdelis: iš visokių atsitiktinių lentų sukaltos lūšnos stovi kažkokioj pelkėj (palei jūrą), visa žemė aplinkui nuklota šiukšlėm (bet tokiu geru sluoksniu, kaip kokiam savartyne), tų namelių sienos kiauros ir per skyles matosi, kad viduj nieko nėra, net lovų ar kažko į jas panašaus. Sonja pasakojo, kad kai lyja tai juos visus apsemia ir tada žmonės miega ant stalų ar ant ko turi. Žmonės, kurie ten gyvena, yra žvejai arba dirba pajūrio restoranuose ar dar kur nors, bet dažnas neturi jokio darbo ir sėdi per dienas priešais savo lūšną. Kaip ir viso pasaulio vargšai jie turi daug vaikų, kuriems nėra ko valgyti. O baisiausią vaizdelį pamačiau kitą dieną, kai važiavau su Marilene. Tada užėjom į vieną vietą, vadinamą „bendruomenės centru“, o iš tikro tai tokią gerą skylę, kurioje renkasi vietinė gauja. To pastato galiniam „kambary“ pamatėm miegančią moterį, o šalia jos kažkur vidury lovos besiraitantį nuogą kūdikį. Kaip man sakė su mumis buvusios socialinės darbuotojos, tas vaikas visai ne kūdikis, jam jau du metukai ir normalūs vaikai tokio amžiaus jau vaikšto. Bet šitas atrodė kaip kūdikis, buvo labai liesas ir su išsipūtusiu pilvu, tokiu, kaip badaujančių vaikų būna. Šalia bėgiojo kitas vaikas, kuriam šešeri, bet atrodė kaip trijų. Pasirodo, tai kitas tos pačios moters sūnus, kurių iš viso ji turi septynis ir šiuo metu laukiasi aštunto. Pati moteris yra narkomanė, vaikų tėvai nelabai žinomi, o vaikai badauja. Adrienne, viena iš socialinių darbuotojų, specialiai paėmė mane už rankos, atvedė parodyti tos moters su kūdikiu ir su tokiu piktu apmaudu pasakė „this is Colombia“.

Tačiau šios išvykos, pilnos liūdnų ir šiurpokų vaizdelių, taip pat buvo ir proga pamatyti ir išgirsti dvi nuostabias pasiaukojimo, geraširdiškumo ir sėkmingo darbo istorijas.

Sonjos darbo vieta yra Boca Azul fondas, kurį prieš 10 metų įkūrė ir jam iki šiol vadovauja italas Giuseppe Mazzoni, visų vadinamas Pino, su žmona Rosa. Jis yra pensininkaujantis karinės aviacijos generolas ir į šitą fondą sudedą didžiąją dalį savo pensijos. Fondas įsikūręs Kartagenos rajone vadinamam Boquilla ir rūpinasi šio rajono vaikais. Čia yra vaikų darželis, kuriame mažiausieji leidžia dienas, piešia, žaidžia, mokosi rašyti ir skaityti. Šalia linksmybių ir pamokų kambarių yra ir maža žaidimų aikštelė. Vyresnieji vaikai ateina į fondą po mokyklos, čia savanoriai jiems padeda paruošti pamokas ir šiaip užsiimti, kad nereiktų slankioti gatvėm ir prisigalvoti ko nereikia. Ir svarbiausia visiems vaikams čia kas dieną duodama valgyti. Tam yra įrengta virtuvėlė, kurioje gamina fondo šeimininkė. Dar fonde yra bažnyčia (na, gerai, greičiau koplytėlė), kurios sienos išdažytos spalvotais šventais paveikslais (su jūra ir palmėm), ir kur bandoma sekmadieniais sutelkti bendruomenę, kad bent šiek tiek susipažinti ir su vaikų tėvais. Pino man parodė ir remontuojamas patalpas, kuriose planuojama įrengti biblioteką ir pastatyti porą kompiuterių vaikams mokytis, taip pat būsimą medicinos kambarį, vaikams skiepyti, tikrinti ir amžinom vaikiškom traumom gydyti. O fondo vidury stovi didžiulė pavėsinė, kurioje vyksta pietūs, o po jų nurenkami stalai ir visi, net mažiausi iš mažiausių, ima šokti profiškai linguodami klubais karibų ritmu. Nerealūs tie vaikai, aišku ne tik dėl to, kad yra linksmi, padūkę ir baaaisiai fotogeniški, bet ir dėl to, kad per penkias minutes tave įsimyli. Iš pirmo žvilgsnio dauguma iš jų atrodo sveiki ir laimingi. Bet vėlgi, vienas toks mažius, atrodantis kaip kokių devynių metų, kai paklausiau sako „man keturiolika“. Tai aš iš pradžių net nusijuokiau ir sakau „joo kurgi ne, papasakok bobutei, pyply“. Tik paskui supratau, kad jie irgi neauga, nes nevalgo. Tai gerai, kad dabar fonde gauna bent kartą per dieną maisto, gal vieną dieną užaugs dideli ir net sugebės išsikapstyti iš to skurdo, kuriame yra jų tėvai. Pats Pino man pasirodė linksmo būdo ir labai šiltas žmogus – vaikštinėja sau, šypsosi, kalbina vaikus ir su visais bendrauja pusiau ispaniškai pusiau itališkai, gal net pats to nepastebėdamas. Jis yra ne tik fondo įkūrėjas, bet ir beveik vienintelis jo finansuotojas, nes šio mažiuko fondo neremia valstybė, o sponsorių atsiranda nedaug. Taigi iš vienos (nors ir itališkos generoliškos) pensijos išlaikyti ir tempti iš liūno 150 vaikų man atrodo labai liuks projektas. Mano bičiulė Sonja ten be jokio atlygio per dienas siaučia su tais vaikais, neša jiems balionus, moko rašyti ir vis ko nors prisigalvoja. Va, dabar sakė rengs šokių ir teatro šventę su jais. Man, šiltai ir patogiai bei apmokestinamai dėstančiai gražiam privačiam universitete, jos darbas kelia didžiulę pagarbą.

Pino su vaikais (nuotrauka is fondo puslapio)

Sonja

Sonja su savo vaikais

Antras mano aplankytas fondas, Renovación y Esperanza, kuriame dirba Marilene, yra daug didesnis, bet irgi didžiaja dalimi paremtas vieno žmogaus darbu ir pasiaukojimu. Lyda Paternina Diaz buvo finansininkė ir vietinės valdžios finansų patarėja ir gyveno gan pasiturintį gyvenimą, kol vieną dieną išėjo dirbti į fondą, kuris jai nemoka atlyginimo, kuriame dirbant jai negalima gauti atlyginimo iš jokių papildomų darbų ir kuriame ji labai sėkmingai dirba jau 10 metų. Iš ko ji gyvena tai neaišku, bet aišku, kad gyvena ne kaip finansininkė. O jos fondas dirba su gatvės gaujomis, kurių Kartagenoje šiuo metu yra apie 130. Tos gaujos - tai grupės vaikų, paauglių ir jaunuolių (maždaug nuo 12 iki 25 metų), kurie užsimano valdyti vieną rajoną ir ima už jį kovoti su kitomis gaujomis apsiginklavę tiek revolveriais ir peiliais, tiek lazdomis ir akmenimis. Jei kitos gaujos narys įžengia į svetimą rajoną, jis gali būti nužudytas. Gaujos „reabilitacijos“ procesas vyksta taip: rajono gyventojai, neapsikentę gaujų siautėjimų ir gyvenimo amžinoje baimėje pasikviečia fondo darbuotojus; šie atvykę pirmiausia pasiklausinėja žmonių ir susirenka informaciją apie gaują; tuomet jie susisiekia su pačiais gaujos nariais ir įkalba juos atvykti vienai dienai susipažinti; įkalbinėjant labai padeda pasakojimai apie jau reabilituotas gaujas, nes dažnai jie yra vieni apie kitus girdėję ir žino, kaip tų gaujų buvę nariai dabar gyvena; taigi, galiausiai gauja atvyksta susipažinimo dienai; šiai dienai fondas juos pasikviečia į poilsio centrą su baseinu ir visokiom pramogom tam, kad jie pamatytų gražų ir nerūpestingą gyvenimą ir suprastų, kad galima gyventi kitaip; dienos pabaigoje jie pakviečiami dalyvauti pilnoje programoje ir, kaip man pasakojo Marilene, dažniausiai visi sutinka. Pilna programa apima psichologų ir sociologų konsultacijas, darbo pasiūlymus, kvalifikacinius kursus norintiems susirasti darbą arba šiaip pamokas tiems, kas nesugebėjo net baigti mokyklos. Jei viskas einasi gerai ir žmogus imasi kabintis į normalų gyvenimą, vėliau fondas net padeda jiems susirasti stipendijas ir eiti studijuoti universitete. Žinot netgi man, psichologės vaikui, pirma atėjusi mintis buvo „kur ten toks banditas chuliganas klausys kažkokių psichologų ‚blablabla‘“. Bet pasirodo, kad programa puikiai veikia ir šiandien yra žmonių, kurie turi darbus, šeimas ir sočius vaikus, ir kurie užsuka į fondą padėkoti ar padėti. Supratau, kodėl tai veikia tada, kai pamačiau vieną tokią gaują per jų įvadinę dieną, žaidžiančius aplink baseiną. Kai sustojo grupinei nuotraukai, visi išlaužė kietas gangsterių minas ir sumetė rankas reperiškom pozom. Bet paskui pasileido žaisti baseine ir užsimiršo laikyti veidus gangsteriškoj rimty, todėl iš gaujos teliko būrelis vaikų. Iš tikro, kai kurie iš jų dar visai maži vaikai ir suteikus jiems normalias vaikystės sąlygas jie ir patys nori būti vaikais, o ne banditais žudikais. Žodžiu, šitas projektas man irgi pasirodė gana įspūdingas, ypač kai Marilenė papasakojo, kad Lyda, jų direktorė, puikiai sugeba organizuoti viską, gauti visokių paramų ar prisikviesti padėjėjų. Ji ir atrodo kaip ryžtinga, energinga ir sumani verslo moteris. Tai tikrai nėra iš tų, kur gailestinga verksnoti linkusi moterėlė rūpinasi vargšais, nes nori įsiprasminti, o niekur kitur jai nieko nesigautų. Su savo sugebėjimais ji galėtų sėdėti sau patogiai kokiam nors banke. O mano draugė Marilenė – olandė, baigusi teisės studijas ir dabar čia savanoriaujanti – irgi nereali. Ji ne tik kad nemokamai dirba su gaujomis, išdrįsta lįsti prie piktų gaujų bičų ir siūlyti jiems pakeisti gyvenimo būdą, ji dar ir gyvena tuose skurdžiuose rajonuose su šeima ir kartais patiria oi ne maloniausių įvykių. Ji čia jau keletą mėnesių ir aš matau, kad jai jau visko to darosi gana. Ji pripažįsta, kad šita patirtis labai vertinga ir jei reiktų rinktis, pakartotų tai ir vėl, bet artimiausios ateities svajonėse jau sukasi karštos vonios, geras maistas ir žmonių pagarba.

(Nuotrauka is fondo puslapio)

Pradėjau rašyti šitą blogą jau prieš savaitę ir per ją turėjau dar šimtą pokalbių apie skurdą, kokainą, pilietinį karą ir kitas Kolumbijos problemas. Sunku čia viską ir suprasti, niekas čia nėra juoda ir balta. Ir tik dar ir dar kartą nustembu, kiek konstrastų yra šalyje, kurioje telpa prabanga ir smaragdai, lūšnos ir išsipūtę pilvai, labai žiaurūs ir labai gailestingi, labai seksulalūs šokiai ir labai religingos bobutės, neleidžiančios berniukams net užsukti į mergaičių kambarius (taip taip, čia pas mus namie taip).

Aha, ir pabaigai – reklama. Jei norite kaip nors prisidėti ir padėti, tapti nuotoliniu įtėviu vienam vaikui (t.y. siųsti jam 30 Euru per mėnesį, tiek kainuoja jo išlaikymas), paaukoti kokį palikimą, įsivaikinti kokį mažių, surasti sponsorių gaujų gyvenimams keisti, parašyti kokį straipsnį, bendradarbiauti ar atvažiuoti į Kartageną savanoriauti – čia abiejų fondų puslapiai:

Sonjos:http://www.casaitaliaong.org/en/boca.html

Marilenės:http://www.renovacionyesperanza.org/index.php?page=home-2

Ir, aišku, jei turit kokių klausimų galit ir per mane jom rašyt.

Bučkiai, laukiu žinių ir pažadu sekantį postą saulėtai pozityviai kvepiantį jūra ir nuotykiais!